Anat

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bronzinė deivės Anat figūrėlė, rasta Sirijoje (XVI–XIII a. pr. m. e.).

Anat (hebr.עֲנָת‏‎ = ʿĂnāth, finik. 𐤏𐤍𐤕 = ʿAnōt, ugaritų k. 𐎓𐎐𐎚 ʿnt, gr. Αναθ) – vaisingumo, karo, medžioklės deivė vakarų semitų mitologijoje. Brolis – dievas Baalas.[1]

Pasak kanaaniečių mitų, pasižymėjo jaunatviška jėga, nuožmumu mūšyje.[2] Kaip minima Ras Šamroje, Ugarite, rastuose tekstuose, Anat kapoja galvas, rankas, nukirstas galvas prisiriša prie liemens, o rankas – prie juostos. Ugaritų dažnai vadinta „mergele Anat“. Atlieka svarbų vaidmenį mite apie Baalo mirtį ir prisikėlimą. Anat Baalo gedėjusi ir ieškojusi „kaip karvė savo veršiuko“, padėjusi jį išgelbėti iš požemio pasaulio, įveikdama Mutą – mirties ir nevaisingumo dievą, kurį sukapojo kalaviju, išsijojo rėčiu, sudegino, sumalė girnomis ir išbarstė likučius paukščiams.[3][1]

Buvo svarbi dievybė valdant Babilonijos karaliui Hamurabiui (XVIII a. pr. m. e.).[1]

Anat kultas buvo paplitęs ir Senovės Egipte, kur ji garbinta kaip karo bei medžioklės deivė. Didelė svarba šiai deivei buvo teikiama faraono Ramzio II laikais (1279–1213 m. pr. m. e.). Pastarasis jai, kaip dangaus karalienei, paskyrė šventyklą Bet Šeane (Kanaane).[1] Senovės egiptiečiai Anat vaizdavo nuogą, neretai stovinčią ant liūto ir laikančią gėles.[2]

Elefantine (dabartinis Asuanas), Egipte, rastas V a. pr. m. e. papirusas mini dievybę Anat-Jahu (Anat-Yahweh), garbintą Jahvės šventykloje, kurią pastatė žydų pabėgėliai, čia pasitraukę Naujajai Babilonijos karalystei užkariavus Judėją.[4] Anat-Jahu apibūdinama kaip Jahvės žmona, šventoji porininkė ar Jahvės hipostazė.[5][6]

Helenizmo laikais deivės Anat ir Astartė susiliejo į vieną Atargatės dievybę.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Anat. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
  2. 2,0 2,1 2,2 Anath Britannica Online Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2019-08-01.
  3. Michael David Coogan, Michael D. Coogan, The Oxford History of the Biblical World, p. 51.
  4. Gnuse, Robert Karl (1997). No Other Gods: Emergent Monotheism in Israel. T&T Clark. p. 185. ISBN 978-1850756576.
  5. Day, John (2002). Yahweh and the Gods and Goddesses of Canaan. 143: Sheffield Academic Press. ISBN 978-0826468307.
  6. Edelman, Diana Vikander (1996). The triumph of Elohim: from Yahwisms to Judaisms. William B. Eerdmans. p. 58. ISBN 978-0802841612.