Herbicidinė karyba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lėktuvas UC-123B Provider purškia defoliantus (dalis operacijos Ranch Hand Vietnamo karo metu.

Herbicidinė karyba, herbicidinis karas (angl. herbicidal warfare) – cheminės karybos variantas[1], kai siekiant karo tikslų naudoja chemines priemones (herbicidus), kuriomis naikina augaliją. Tokios veiklos tikslai:

  • sunaikinti žemės ūkio kultūras priešininko teritorijoje,
  • sunaikinti augaliją, kuria priešininkas naudojasi (paprastai kaip priedanga ar maskuotei).

Nuo 1978 m. herbicidinės karybos veiksmai uždrausti Aplinkos modifikavimo sutartimi (angl. Environmental Modification Convention), kuri draudžia „bet kokius metodus, kurie keičia Žemės biotos sudėtį ar struktūrą“.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šių dienų herbicidinė karyba kilo iš augalų augimo reguliatorių karinių tyrimų. Tai šiuolaikinis išdegintos žemės taktikos, kurią kariuomenės naudoja nuo gilios senovės tam, kad palikti priešininką be maisto, pašarų ir priedangos, technologiškai patobulintas variantas.

Tirti karinius herbicidus ėmė 1940 m. Anglijoje. 1944 m. į tokiais tyrimais užsiėmė ir JAV. Nors herbicidai yra cheminės medžiagos, dėl jų veikimo per augimo reguliavimo mechanizmus, juos dažnai laiko biologinės karybos priemonėmis. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ieškant fitotoksinių savybių buvo ištirta virš 1000 cheminių junginių. Sąjungininkai planavo herbicidais naikinti Ašies valstybių javus.

1945 m. JAV KOP generolas Victor E. Betrandias savo vadui generolui Henriui Arnoldui (Henry H. Arnold) pateikė pasiūlymą amonio tiocianatu naikinti ryžių pasėlius Japonijoje. Tai buvo vienas iš siūlytų būdų priversti Japoniją badauti. Buvo manoma, kad amonio tiocianatas nebus priskirtas prie cheminės karybos priemonių, nes jis menkai nuodingas žmonėms. Bet, jei JAV būtų pradėjusi cheminį karą prieš Japoniją, ipritas būtų buvęs dar efektyvesnis ryžių pasėlių žudikas. Planas buvo atmestas kaip taktiškai netinkamas.[3]

Malaja[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kare pirmieji herbicidus panaudojo britai. Tai buvo 1951 m., Malajos karo metu, kai britai purškė 2,4,5,-trichlorfenoksiacto rūgštį (kitaip dar 2,4,5-T), kuri šiaip naudojama kovai su kaučiukmedžio kenkėjais. 30 m. vėliau paviešinti dokumentai parodė, kad britų Malajoje naudotas „Trioxone“ buvo praktiškai identiškas oranžiniam agentui, kurį vėliau JAV kariuomenė naudojo Vietname.[1] Trioksoną naudojo džiunglėms palei takus retinti, kad būtų sunkiau surengti pasalas, taip pat vietinių gyventojų žemės ūkio kultūras. Pvz., 1952 m. vasarą 500 ha plotą nupurškė 90000 litrų trioksono naudodami priešgaisrinius siurblius. Britų kariškiams paaiškėjo, kad džiunglėse sunku naudoti techninė įrangą ir kartu dėvėti visą apsauginį kostiumą.[1] Buvo manoma, kad maisto šaltinių naikinimas yra efektyvus ginklas prieš sukilėlius, todėl „banditų pasėlius“ purškė iš lėktuvų.[1] Vėliau buvo nutarta, kad prieš pasėlius nukreipti veiksmai neefektyvūs ir prieštarauja kitiems karo tikslams.

D.Britanijos vyriausybėje vykusios diskusijos sukosi apie aštrų klausimą, ar herbicidinė karyba pažeidžia 1925 m. Ženevos protokolą, kuris gana bendrais apibrėžimais draudė cheminę karybą. D. Britanija siekė išvengti kaltinimų, panašių į kaltinimus, kad JAV Korėjos karo metu naudojo biologinį ginklą. Britų vyriausybė nutarė, kad lengviausias būdas išvengti to buvo neigti, kad Malajoje vyksta karas. Jie paskelbė, kad sukilimas buvo vidaus saugumo klausimas, todėl herbicidų naudojimas buvo policinė priemonė kaip ir CS dujų panaudojimas riaušių malšinime.[4]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 „How Britain sprayed Malaya with dioxin“, New Scientist 19 January 1984, p. 6 full text
  2. „Convention on the Prohibition of Military or Any Other Hostile Use of Environmental Modification Techniques“. UN. 10 December 1976. Nuoroda tikrinta 9 June 2012. 
  3. John David Chappell (1997). Before the Bomb: How America Approached the End of the Pacific War. University Press of Kentucky, 91-92. ISBN 978-0-8131-7052-7.
  4. Jacob Darwin Hamblin (2013). Arming Mother Nature: The Birth of Catastrophic Environmentalism. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-974005-5.