Hatų kalba
| Hatų kalba | |
| Kalbama | vidurio Anatolija (Hatuša) |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | mirusi kalba |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | - |
| Kilmė | (hatų-kaskų?) hatų |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-3 | xht |
Hatų kalba – išnykusi senovinė kalba, III–II tūkstm. pr. m. e. vartota tuometinių Mažosios Azijos gyventojų hatų. Šios kalbos ir tautos pavadinimas suteiktas pagal Hato miestą.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tai seniausia žinoma kalba, vartota Mažojoje Azijoje. Jos vartojimo erdvė apėmė daugiausia vidurinę pusiasalio dalį, aplink Hato (Hatušos) miestą. Apie XVIII a. pr. m. e. kraštą užkariavo indoeuropiečiai, vėliau pagal hatus pavadinti hetitais. Jiems valdant hatų kalba nunyko, bet nemažai skolinių pateko į hetitų kalbą.
Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ši kalba žinoma tik iš nuotrupų – hetitiškų įrašų, kur pasitaiko ir eilučių, pavadinimų hatų kalba, hetitų kalbos substrato, vietovardžių, asmenvardžių, dievavardžių. Hatų kalba buvo agliutinacinė, negimininga aplinkinėms semitų ir indoeuropiečių kalboms. Gali būti, kad ši kalba buvo gimininga Mažosios Azijos šiaurėje gyvenusių kaškų kalbai (žinoma tik iš asmenvardžių). Būta bandymų ieškoti sąsajų tarp hatų ir šiaurės vakarų Kaukazo (pvz., abchazų) bei kartvelų kalbų.
Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žinoma keletas hatų žodžių; pvz.: alef („šneka“), ashaf („dievas“), fa-zari („žmonija, liaudis“), fel („namas“), findu („vynas“), fur („žemė“), hilamar („šventykla“), katte („karalius“), pinu („vaikas“), zari („mirtingasis“).
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kalbos aprašymas (rusų k.)