Gvaruža

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Gvaruža
Guarujá
   Brasão Guarujá.png   
Panorama Praia da Enseada, Guarujá, São Paulo - panoramio.jpg
Gvaružos paplūdimiai
Žemėlapis

Gvaruža
23°59′0″ p. pl. 46°15′0″ v. ilg. / 23.98333°š. pl. 46.25000°r. ilg. / 23.98333; 46.25000 (Gvaruža)Koordinatės: 23°59′0″ p. pl. 46°15′0″ v. ilg. / 23.98333°š. pl. 46.25000°r. ilg. / 23.98333; 46.25000 (Gvaruža)
Laiko juosta: (UTC-3)
Administracija
Valstybė: Brazilijos vėliava Brazilija
Regionas: Brazilijos Pietryčių regionas
Valstija: San Paulo valstija San Paulo valstija
Savivalda
Įkūrimo data: 1926 m.
Demografija
Gyventojų (2018[1]): 318 107
Geografija
Altitudė: 10 m
Ryšiai
Commons-logo.svg Vikiteka: GvaružaVikiteka

Gvaruža (portug. Guarujá) – miestas pietryčių Brazilijoje, San Paulo valstijoje, 95 km į pietryčius nuo San Paulo, Atlanto vandenyno pakrantėje esančioje Santo Amaro saloje. Patenka į San Paulo, o smulkesniu mastu – į Santoso aglomeraciją. Į Gvaružą iš Santoso plukdo daugybė keltų ir laivelių, taip pat iš šiaurinės pusės salon nutiestas tiltas. Žvejybos uostas. Vystoma laivų statyba, chemijos pramonė, medžio, keramikos dirbinių amatai.

Gvaruža yra didelis tarptautinės reikšmės pajūrio kurortas.[2] Mieste yra 27 paplūdimiai, kurių bendras ilgis – 22,3 km. Yra 1938 m. pastatyta Andradoso tvirtovė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto pavadinimas kilo nuo tupių kalbos žodžio agûarausá (toks krabas).[3] 1502 m. Santo Amaro salos pakrantėse buvo išsilaipinęs Amerigas Vespučis. Ilgą laiką pelkėta ir miškinga sala nebuvo gausiau apgyvenama. Gvaruža ėmė kurtis XX a. pr., kai amerikiečiai saloje pradėjo plėtoti turizmą. 1926 m. sudaryta atskira nuo Santoso Gvaružos savivaldybė. Ypač sparčiai miestas ėmė plėstis XX a. antroje pusėje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. [1]
  2. Gvaruža. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  3. NAVARRO, E. A. Dicionário de tupi antigo: a língua indígena clássica do Brasil. São Paulo. Global. 2013. p. 563.