Gulbė X-1
Gulbė X-1 – galaktinių rentgeno spindulių šaltinis, esantis Gulbės žvaigždyne, maždaug 6000 šviesmečių nuo Saulės. Tai pirmas toks šaltinis, plačiai pripažįstamas kaip juodoji skylė.[1] Juodoji skylė atrasta 1964 m. kosminio skrydžio metu ir yra viena stipriausių rengteno spindulių šaltinių, aptinkamų iš Žemės. Spindulių tekėjimo tankis gali siekti 2,3×10−23 Wm−2 Hz−1 (2,3×103 janskių).[2] Gulbė X-1 išlieka viena labiausiai tyrinėjamų juodųjų skylių. Sveria 21,2 Saulės masių.[3]
Gulbė X-1 priklauso didelės masės binarinei rentgeno spindulių sistemai, kurioje yra HDE 226868 vadinama supermilžinė kintamoji žvaigždė[4] ir apie kurią juodoji skylė sukasi 0,2 AV atstumu. Iš žvaigždės atsklindantis žvaigždinis vėjas suteikia medžiagą akreciniam diskui apie juodąją skylę.[5] Medžiaga viduriniame diske įkaista iki milijonų laipsnių karščio, taip generuodama rentgeno spindulius.[6] Apie diską statmenai išsidėsčiusi Reliatyvistinių čiurkšlių pora dalį energijos perneša į tarpžvaigždinę erdvę.[7]
Sistema gali priklausyti žvaigždžių asociacijai, vadinamai Gulbė OB3, o pati Gulbė X-1 gali būti 5 mln. metų senumo ir galėjusi susiformuoti iš 40 kartų už Saulę masyvesnės žvaigždės. Didžioji dalis žvaigždės masės galėjo būti prarasta kaip žvaigždinis vėjas, o pati žvaigždė veikiausiai nesprogo supernova, tačiau užgeso ir tapo juodąja skyle.[8]
Garsūs pasaulio fizikai Stivenas Hokingas ir Kipas Tornas buvo kirtę lažybų dėl šio astronominio objekto kilmės. Hokingas lažinosi, kad tai nėra juodoji skylė ir buvo neteisus. Savo klaidą pripažino 1990 m., kuomet stebėjimų duomenys, nors ir be tiesioginių empirinių įrodymų, sustiprino hipotezę, kad tai juodoji skylė.[9] Nuo pat 1972 m. iki 1986 m. Gulbė X-1 buvo laikoma arčiausiai Žemės esančia juodąja skyle. 1986 m. buvo atrasta A0620-00, maždaug dukart arčiau esanti juodoji skylė, iki pat 2020 m. laikyta mažiausiai nutolusia juodąja skyle.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Glister, Paul (2011), "Cygnus X-1: A Black Hole Confirmed. " Centauri Dreams: Imagining and Planning Interstellar Exploration, 2011-11-29. Tikrinta 2016-09-16.
- ↑ Lewin, Walter & Van Der Klis, Michiel (2006), Compact Stellar X-ray Sources, Cambridge University Press, p. 159, ISBN 0-521-82659-4
- ↑ Miller-Jones, James C. A.; et al. (2021 m. vasario 18 d). „Cygnus X-1 contains a 21–solar mass black hole—Implications for massive star winds“. Science. 371 (6533): 1046–1049. arXiv:2102.09091. Bibcode:2021Sci...371.1046M. doi:10.1126/science.abb3363. PMID 33602863. S2CID 231951746. Nuoroda tikrinta 2021 m. vasario 21 d.
- ↑ Ziolkowski, Janusz (2014). „Masses of the components of the HDE 226868/Cyg X-1 binary system“. Monthly Notices of the Royal Astronomical Society: Letters. 440: L61. arXiv:1401.1035. Bibcode:2014MNRAS.440L..61Z. doi:10.1093/mnrasl/slu002. S2CID 54841624.
- ↑ Gies, D. R. & Bolton, C. T. (1986), "The optical spectrum of HDE 226868 = Cygnus X-1. II — Spectrophotometry and mass estimates", The Astrophysical Journal 304: 371–393, doi:, Bibcode: {{{bibcode}}}
- ↑ Nayakshin, Sergei; Dove, James B. (1998 m. lapkričio 3 d), „X-rays From Magnetic Flares In Cygnus X-1: The Role Of A Transition Layer“, arXiv:astro-ph/9811059
- ↑ Gallo, Elena & Fender, Rob (2005), "Accretion modes and jet production in black hole X-ray binaries", Memorie della Società Astronomica Italiana 76: 600–607, Bibcode: {{{bibcode}}}
- ↑ Mirabel, I. Félix & Rodrigues, Irapuan (2003), "Formation of a Black Hole in the Dark", Science 300(5622): 1119–1120, doi:, PMID 12714674, Bibcode: {{{bibcode}}}
- ↑ Staff (2004 m. vasario 27 d), Galaxy Entree or Main Course?, Svinburno universitetas. Nuoroda tikrinta 31 kovo 2008