Gražutės miškas

Koordinatės: 55°40′ š. pl. 26°10′ r. ilg. / 55.667°š. pl. 26.167°r. ilg. / 55.667; 26.167
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Gražutės giria)

55°40′ š. pl. 26°10′ r. ilg. / 55.667°š. pl. 26.167°r. ilg. / 55.667; 26.167 Gražutės miškas – miškas Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, Gražutės regioniniame parke, 5 km į pietvakarius nuo Zarasų.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gražutės miško plotas 4700 ha, mišku apaugę 4200 ha. Valstybinės reikšmės miško 57 %; priklauso Zarasų miškų urėdijai, Gražutės girininkijai. Pietvakariuose siekia Antalieptės tvenkinį, Šventąją, Ūparto ir Samavo ežerus. Miške yra 29 ežerai, iš jų didesni: Ažukalnis, Baltys, Babrinėlis, Babrinis, Gražutės, Ilžikis, Kuojinis, Šiurpelis, Šiurpys, Tetervinis, Zalvas. Paviršius kalvotas. Yra nedidelių aukštapelkių.

Miškas Gražutės pažintiniame take (stotelė, skirta kerpių įvairovei)

Medynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augavietės nederlingos ir derlingos normalaus drėgnumo mineralinių dirvožemių, vietomis aukštutinio ir tarpinio tipo pelkinės. 38 % miško yra ūkinio, 32 % apsauginio, 30 % ekosistemų apsaugos ir rekreacinio. Kultūrinės kilmės medynų apie 12 %, pušynų apie 81 %, beržynų 12 %, eglynų 7 %. jaunuolynai sudaro 11 %, pusamžiai medynai 43 %, bręstantys 18 %, brandūs 28 %. Medynų vidutinis amžius 77 m., bonitetas 11, 2, skalsumas 0,78, tūris 275 m³/ha. Apie 173 ha medynų priskirta genetiniams draustiniams.

Medžiojamųjų gyvūnų nedaug. Yra retųjų saugomų paukščių: gervių, tetervinų, žuvininkų, erelių rėksnių.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

77 ir 131 kvartaluose yra pilkapių, 67 ir 104 kvartaluose – Pirmajame pasauliniame kare žuvusių karių kapinės. Per Antrąjį pasaulinį karą miške veikė sovietinių partizanų Kęstučio būrys. Sovietinės okupacijos metais miške retkarčiais apsistodavo Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinės būrys.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Brukas, Dalius ŽygelisGražutės miškas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 119 psl.