Gotthold Ephraim Lessing

Gotthold Ephraim Lessing vok. Gotthold Ephraim Lessing
Gotholdas Efraimas Lesingas
Gimė	1729 m. sausio 22 d. Kamencas, Saksonija
Mirė	1781 m. vasario 15 d. (52 metai) Braunšveigas
Tėvai	Johanas Gotfrydas Lesingas Justina Salomė Feler
Veikla	Vokietijos dramaturgas, literatūros ir dramaturgijos kritikas, teoretikas
Alma mater	Vitenbergo universitetas
Vikiteka	Gotthold Ephraim Lessing
Parašas

Lesingo kapas Braunšveige

Gotholdas Efraimas Lesingas (vok. Gotthold Ephraim Lessing, 1729 m. sausio 22 d. Kamencas, Saksonija – 1781 m. vasario 15 d. Braunšveigas) – Vokietijos dramaturgas, literatūros ir dramaturgijos kritikas, teoretikas, filosofas. Žymiausias Švietimo epochos vokiečių literatūros, nacionalinio teatro kūrėjas.

Biografija

Lesingo namai Volfenbiuteluje

1746–1748 m. Leipcige studijavo teologiją, mediciną, gilinosi į filosofiją, filologiją, matematiką. 1752 m. baigė Vitenbergo universitetą, laisvųjų menų magistras. 1760 m. Prūsijos mokslų akademijos narys. 1776 m. Rūmų patarėjas.

1750 m. pirmojo vokiečių teatrui skirto laikraščio „Beitrage zur Historie und Aufnahme des Theaters“ (išėjo 4 nr.) vienas įkūrėjų ir redaktorių. 1754 m. pradėjo leisti jo tęsinį pavadinimu „Thealralische Bibliothek“ (ėjo iki 1758 m., 4 t.). 1759–1766 m. laikraščio „Laiškai apie naujausiąją literatūrą“ („Briefe, die neueste Literatur betreffend“, išėjo 23 nr., juose išspausdinti 333 jo laiškai; (lietuvių kalba fragmentas 1978 m.) vienas leidėjų. 33 laiške perspausdino P. Ruigio dviejų lietuvių liaudies dainų – „Aš atsisakiau savo močiutei“ ir „Anksti rytą rytužį“ – vertimus.

Paminklas Lesingui Braunšveige

Nuo 1751 m. bendradarbiavo laikraščio „Berlinische privilegierte Zeitung“ (vėliau pavadintas „Vossische Zeitung“). 1767–1768 m. vokiečių nacionalinio teatro Hamburge dramaturgas ir kritikas. 1770–1776 m. dirbo Braunšveigo hercogo bibliotekininku Volfenbiutelyje, dabar ten yra Lesingo kūrybos tyrinėjimų centras. 1775 m. ir 1776 m. lankėsi Italijoje.

Kūryba

Gotholdas Efraimas Lesingas siekė reformuoti vokiečių teatrą. Kritikavo klasicistinio teatro atitrūkimą nuo gyvenamojo meto realijų, griežtų taisyklių laikymąsi, siūlė remtis ne vien istorijos siužetais, bet kurti apie amžininkus, iš teatro reikalavo gyvenimiškos tiesos, suartino tragediją ir komediją, pradėjo kurti vidurinės klasės veikėjų paveikslus.

1748 m. pastatyta viena pirmųjų jo komedijų „Jaunasis mokslininkas“ (Der junge Gelehrte, išsp. 1754 m.). Ankstyvosiose dramose („Žydai“ / Die Juden, pastatytas 1749 m., išsp. 1754 m., „Laisvamanis“ / Der Freigeist, išsp. 1755 m.) kėlė humanizmo idėjas. Tragedija „Mis Sara Sampson“ (1755 m.) laikoma pirmąja vokiečių miestelėnų tragedija (jos veikėjai – miestelėnai), komedija „Mina fon Barnhelm“ (1767 m., lietuvių kalba 1968 m.) – pirmąja vokiečių tautine komedija, ir pirmąja, kurios veikėjai – aristokratai; joje keliama patriotiškumo idėja.

Žymiausia Lesingo pjesė – proza parašyta tragedija „Emilija Galoti“ (1772 m., lietuvių k. 1943 m.) – sukurta pagal Šviečiamojo amžiaus literatūrai būdingą dorybės ir ydos schemą, netiesiogiai kritikuojama aristokratų savivalė. Jos veiksmas vyksta Renesanso epochos Italijoje, bet atpažįstama XVIII a. Vokietija. Švietėjiško humanizmo, tautinės ir religinės tolerancijos idėjos keliamos XII a. pabaigoje kryžiaus karo įvykius vaizduojančioje dramoje „Natanas Išmintingasis“ (Nathan der Weise 1779 m., pastatytas 1783 m., lietuvių kalba 1915 m.). Teigiama, kad ne religinė ar tautinė priklausomybė, o dorovinės savybės lemia tikrąsias vertybes ir yra humanizmo prielaida. Dar sukūrė eilėraščių anakreontinės poezijos pavyzdžiu, švietėjiškų pasakėčių, epigramų (poezijos ir epigramų rinkinys „Mažmožiai“ / Kleinigkeiten 1751 m.).

Estetikos veikale „Laokoonas, arba Apie tapybos ir poezijos ribas“ (Laokoon oder über die Grenzen der Mahlerey und Poesie 1766 m., papild. leid. 1788 m., lietuvių k. 1968 m.) Lesingas nagrinėjo tapybos ir poezijos ypatumus, polemizavo su J. J. Vinkelmanu, kuris sukūrė teoriją, sutapatinančią vaizduojamąjį ir žodinį menus, teigė, kad šių menų objektai ir raiškos galimybės skirtingi. Lesingas kritikavo aprašomąją literatūrą, alegoriškumą tapyboje ir poezijoje, pateikė savitą grožio ir bjaurumo sampratą pabrėždamas jų skirtingumą žodiniame ir vaizduojamajame menuose. Jis neigė klasicizmo dramos taisykles, atmetė skirstymą į teigiamus ir neigiamus herojus, teigė, kad turi būti vaizduojami charakteriai su ydomis ir dorybėmis, tokie, kokie yra realiame gyvenime; charakteris turintis būti tipiškas, bet nepraradęs individualių bruožų.

Šias idėjas Lesingas plėtojo recenzijų rinkinyje „Hamburgo dramaturgija“ (Hamburgische Dramaturgie 2 t. 1767–1769 m., sudaro Hamburgo teatro spektaklių 104 m. recenzijos su teorine dalimi; lietuvių k. fragmentas 1978 m.), jame suformulavo antiklasicistinę dramos teoriją. Lesingas atmetė vadinamojo trijų vienovių principo reikalavimą, pripažindamas tik veiksmo vieningumo būtinybę, siūlė remtis ne vien istorijos medžiaga, kad tragedijos personažai būtų amžininkai, pripažino kūrėjo teisę nukrypti nuo istorijos tiesos vardan meninės. Šiuo veikalu rėmėsi Johanas Volfgangas Gėtė, Frydrichas Šileris ir kiti kūrėjai.

Lesingas parašė veikalą apie pasakėčios teoriją „Traktatas apie pasakėčią“ (Abhandlungen ūber die Fabel 1759 m.). Jo dramos, estetikos traktatai, kritikos ir literatūros teorijos veikalai padėjo vokiečių nacionalinės literatūros, teatro pagrindus.

Literatūra

• Poetika ir literatūros estetika. Gotholdas Efraimas Lesingas. Vilnius, 1978 m.
• C. Albert. Der melancholische Būrger. Ausbildung biirgerlicher Deutungstnusler im Trauerspiel Diderots und Lessings, Frankfurt am Main, 1983;
• J. Bark. Gotthold Ephraim Lessing: Leben und Werk. Stuttgart, 1986.
• Monika Fick: Lessing-Handbuch. Leben – Werk – Wirkung. 2., durchges. und erg. Auflage, Metzler, Stuttgart, 2004, ISBN 3-476-01885-7
• Franz Mehring: Die Lessing Legende. 1893, ISBN 3-320-00468-9

Vikicitatos