Gočerio liga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Gočerio liga – genetinis sutrikimas, kai ląstelėse ir tam tikruose organuose kaupiasi gliukocerebrozidas (sfingolipidas, dar žinomas kaip gliukozilceramidas). Sutrikimui būdingos mėlynės, nuovargis, mažakraujystė, mažas trombocitų kiekis kraujyje ir kepenų bei blužnies padidėjimas. Gočerio ligą sukelia paveldimas fermento gliukocerebrozidazės (taip pat žinomo kaip gliukozilceramidazės), veikiančio gliukocerebrozidą, trūkumas. Kai fermentas yra neveiklus, gliukocerebrozidas kaupiasi baltuosiuose kraujo kūneliuose ir makrofaguose (monobranduoliniuose leukocituose). Gliukocerebrozidas gali kauptis blužnyje, kepenyse, inkstuose, plaučiuose, smegenyse ir kaulų čiulpuose.

Be to, gali pasireikšti blužnies ir kepenų padidėjimas, kepenų funkcijos sutrikimas, kaulų pažeidimai, kurie gali būti skausmingi, sunkios neurologinės komplikacijos, limfmazgių ir (retkarčiais) gretimų sąnarių patinimas, pilvo išsipūtimas, rusvas odos atspalvis, anemija, mažas trombocitų skaičius ir geltonos riebalų sankaupos akies odenoje (skleroje). Sunkiai ligos paveikti asmenys taip pat gali būti jautresni infekcijoms. Kai kurios Gočerio ligos formos gali būti gydomos fermentų pakeitimo terapija.

Šią ligą sukelia recesyvinė GBA geno, esančio 1-oje chromosomoje, mutacija, paveikianti tiek vyrus, tiek moteris. Maždaug vienas iš 100 žmonių Jungtinėse Valstijose yra labiausiai paplitusio Gočerio ligos tipo nešiotojas. Aškenazių žydų nešiotojų yra 8,9% populiacijos, o gimstamumas yra 1 iš 450.[1]

Požymiai ir simptomai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Neskausminga hepatomegalija ir splenomegalija: blužnies dydis gali būti 1500–3000 g, priešingai nei įprastas 50–200 g dydis. Splenomegalija gali sumažinti individo pajėgumą ir gebėjimą valgyti įprastus maisto kiekius dėl skrandžiui sudaromo spaudimo. Neskausmingas blužnies padidėjimas padidina blužnies plyšimo riziką.
  • Hipersplenizmas ir pancitopenija, greitas ir priešlaikinis kraujo ląstelių sunaikinimas, sukelia anemiją, neutropeniją, leukopeniją ir trombocitopeniją (su padidėjusia infekcijos ir kraujavimo rizika);
  • Atsiranda stiprus sąnarių ir kaulų skausmas, dažnai pasireiškiantis klubų ir kelių srityse;
  • Neurologiniai simptomai pasireiškia tik kai kurių tipų Gočerio ligoje (žr. toliau):
  • I tipas: sutrikusi uoslė ir pažinimas;
  • II tipas: sunkūs traukuliai, hipertonija, intelekto sutrikimas ir apnėja;
  • III tipas: raumenų trūkčiojimai, žinomi kaip mioklonija, traukuliai, demencija ir akių raumenų apraksija;
  • Pripažįstama, kad Parkinsono liga dažniau serga Gočerio liga sergantys pacientai ir jų artimieji, kurie yra nešiotojai heterozigotai;[2]
  • Osteoporozė: 75% pacientų dėl susikaupusio gliukozilceramido atsiranda matomų kaulų anomalijų;
  • Gelsvai ruda odos pigmentacija.

Genetika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trys Gočerio ligos tipai yra autosominiai recesyviniai. Abu tėvai turi būti nešiotojai, kad vaikas būtų paveiktas. Jei abu tėvai yra nešiotojai, ligos tikimybė, kad vaikas sirgs šia liga, yra viena iš keturių, arba 25%. Genetinės konsultacijos ir genetiniai tyrimai rekomenduojami šeimoms, kurios gali būti mutacijų nešiotojai.

Apie 80 žinomų GBA geno mutacijų yra suskirstyta į tris pagrindinius tipus:[3]

  • I tipas (N370S homozigotas), labiausiai paplitęs, taip pat vadinamas „neneuropatiniu“ tipu. Vidutinis diagnozės nustatymo amžius yra 28 metai[4], o sergančiųjų gyvenimo trukmė šiek tiek sutrumpėjusi.[5]
  • II tipas (vienas arba du aleliai L444P) pasižymi neurologinėmis problemomis mažiems vaikams. Fermentas beveik nepatenka į lizosomas. Dauguma vaikų miršta nesulaukę trejų metų.
  • III tipas (taip pat viena ar dvi L444P kopijos) pasireiškia Švedijos pacientams iš Norboteno regiono[6]. Šiai grupei liga išsivysto kiek vėliau, tačiau dauguma miršta nesulaukę 30 metų.

Patofiziologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ligą sukelia lizosominės gliukocerebrozidazės (taip pat žinomos kaip beta-gliukozidazės) pirmoje chromosomoje (1q22) defektas. Fermentas yra 55,6 kilodaltonų, 497 aminorūgščių ilgio baltymas, kuris katalizuoja gliukocerebrozido, ląstelės membranos, sudarančios raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių, skilimą. Sergant Gočerio liga, fermentas negali tinkamai funkcionuoti ir gliukocerebrozidas yra kaupiamas. Makrofagai, kurie išvalo šias ląsteles, nepajėgia pašalinti atliekų, kurios kaupiasi fibrilėse ir virsta „Gočerio ląstelėmis“.

Heterozigotai, turintys tam tikrų rūgšties beta gliukozidazės mutacijų, turi maždaug penkis kartus didesnę riziką susirgti Parkinsono liga, todėl tai yra labiausiai paplitęs žinomas genetinis Parkinsono ligos rizikos veiksnys.[7][8]

Diagnozė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradinis laboratorinis tyrimas apima fermentų tyrimą. Sumažėjęs fermentų kiekis dažnai bus patvirtintas genetiniais tyrimais. Atsiranda daug įvairių mutacijų; diagnozei patvirtinti kartais būtina nustatyti beta gliukozidazės geno seką. Prenatalinė diagnozė yra prieinama ir yra naudinga, kai yra žinomas genetinis rizikos veiksnys.

Diagnozė taip pat gali būti nulemta biocheminių anomalijų, tokių kaip didelis šarminės fosfatazės, angiotenziną konvertuojančio fermento ir imunoglobulino lygis, arba ląstelių analizė.

Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gočerio liga turi tris bendrus klinikinius tipus:[9][10]

  • I tipo (neneuropatinė) yra labiausiai paplitusi ir mažiausiai sunki ligos forma. Simptomai gali prasidėti ankstyvame amžiuje arba suaugus ir daugiausia paveikti kepenis, blužnį ir kaulus. Padidėjusios kepenys ir smarkiai padidėjusi blužnis (kartu hepatosplenomegalija) yra dažnas simptomas; blužnis gali plyšti ir sukelti papildomų komplikacijų. Blužnies padidėjimas ir kaulų čiulpų pakitimai sukelia anemiją, trombocitopeniją ir leukopeniją. Smegenys ir nervų sistema nėra patologiškai paveiktos, tačiau gali sutrikti plaučių veikla, o rečiau – ir inkstų. Šios grupės pacientams paprastai atsiranda mėlynių (dėl mažo trombocitų kiekio) ir nuovargis dėl mažo raudonųjų kraujo kūnelių skaičiaus. Simptomų diapazonas ir sunkumas pacientams gali labai skirtis.
  • II tipo (ūminė infantilinė neuropatija) paprastai prasideda per 6 mėnesius nuo gimimo ir jo dažnis yra maždaug 1 iš 100 000 sėkmingų gimimų. Simptomai yra padidėjusios kepenys ir blužnis, platus ir progresuojantis smegenų pažeidimas, akių judesių sutrikimai, spazmiškumas, traukuliai, galūnių standumas ir prastas gebėjimas čiulpti ir nuryti. Sergantys vaikai paprastai miršta sulaukę dvejų metų.
  • III tipo (lėtinė neuropatija) gali prasidėti bet kuriuo metu vaikystėje ar net suaugus ir pasireiškia maždaug vienam iš 100 000 sėkmingų gimimų. Palyginus su II tipo simptomais, jai būdingi lėtai progresuojantys, švelnesni neurologiniai simptomai. Pagrindiniai simptomai yra padidėjusi blužnis ir (arba) kepenys, traukuliai, bloga koordinacija, akių judėjimo sutrikimai, kraujo sutrikimai, įskaitant anemiją, kvėpavimo sutrikimai.

Gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Asmenims, sergantiems I ar III tipo Gočerio liga, fermentų pakeitimo gydymas intravenine rekombinantine gliukocerebrozidaze gali sumažinti kepenų ir blužnies dydį, sumažinti skeleto anomalijas ir panaikinti kitas apraiškas.[11] Šis gydymas turėtų būti tęsiamas visą paciento gyvenimą. Dėl ligos retumo sunku atlikti dozės nustatymo tyrimus, todėl tebėra ginčų dėl optimalios dozės ir dozavimo dažnumo. Dėl mažo sergamumo šis vaistas daugelyje šalių tapo retaisiais vaistais.

Galimos rekombinantinės gliukocerebrozidazės:[12]

  • Imigliucerazė (patvirtinta 1995 m.)[13]
  • Velagliucerazė (patvirtinta 2010 m.)[14]
  • Taligliucerazė alfa (Elelyso) (patvirtinta 2012 m.)[15]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Zimran A, Gelbart T, Westwood B, Grabowski GA, Beutler E (October 1991). „High frequency of the Gaucher disease mutation at nucleotide 1226 among Ashkenazi Jews“
  2. ↑ McNeill A, Duran R, Hughes DA, Mehta A, Schapira AH (August 2012). „A clinical and family history study of Parkinson’s disease in heterozygous glucocerebrosidase mutation carriers“. Journal of Neurology, Neurosurgery, and Psychiatry.
  3. ↑ https://en.wikipedia.org/wiki/Online_Mendelian_Inheritance_in_Man
  4. ↑ Grabowski GA (October 2008). „Phenotype, diagnosis, and treatment of Gaucher’s disease“. Lancet. 372 (9645): 1263–71.
  5. ↑ Weinreb NJ, Deegan P, Kacena KA, Mistry P, Pastores GM, Velentgas P, vom Dahl S (December 2008). „Life expectancy in Gaucher disease type 1“. American Journal of Hematology. 83 (12): 896–900. doi:10.1002/ajh.21305. PMC 3743399. PMID 18980271
  6. ↑ Dahl N, Lagerström M, Erikson A, Pettersson U (August 1990). „Gaucher disease type III (Norrbottnian type) is caused by a single mutation in exon 10 of the glucocerebrosidase gene“. American Journal of Human Genetics. 47 (2): 275–8. PMC 1683716. PMID 2378352.
  7. ↑ Beals JK (November 19, 2008). „ASHG 2008: Gaucher Disease Mutation Carriers at Higher Risk for Parkinson’s Disease“. Medscape Medical News.
  8. ↑ Aharon-Peretz J, Rosenbaum H, Gershoni-Baruch R (November 2004). „Mutations in the glucocerebrosidase gene and Parkinson’s disease in Ashkenazi Jews“. The New England Journal of Medicine. 351 (19): 1972–7. doi:10.1056/NEJMoa033277. PMID 15525722.
  9. ↑ Nagral A (March 2014) https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4017182/ Journal of Clinical and Experimental Hepatology.
  10. ↑ Bennett LL, Mohan D (September 2013). „Gaucher disease and its treatment options“. The Annals of Pharmacotherapy. 47 (9): 1182–93. doi:10.1177/1060028013500469. PMID 24259734. S2CID 10092272.
  11. ↑ Shemesh E, Deroma L, Bembi B, Deegan P, Hollak C, Weinreb NJ, Cox TM (March 2015). „Enzyme replacement and substrate reduction therapy for Gaucher disease“. The Cochrane Database of Systematic Reviews (3): CD010324. doi:10.1002/14651858.CD010324.pub2. PMID 25812601.
  12. ↑ Grabowski GA (2012). „Gaucher disease and other storage disorders“. Hematology. American Society of Hematology. Education Program. 2012: 13–8. doi:10.1182/asheducation.v2012.1.13.3797921. PMID 23233555
  13. ↑ Deegan PB, Cox TM (2012). „Imiglucerase in the treatment of Gaucher disease: a history and perspective“. Drug Design, Development and Therapy. 6: 81–106. doi:10.2147/DDDT.S14395. PMC 3340106. PMID 22563238.
  14. ↑ „Shire Announces FDA Approval Of VPRIV™ (velaglucerase Alfa For Injection) For The Treatment Of Type I Gaucher Disease“. Medicalnewstoday.com. Archived from the original on June 13, 2011. Nuoroda tikrinta 2012-08-13.
  15. ↑ Yukhananov A (1 May 2012). „U.S. FDA approves Pfizer/Protalix drug for Gaucher“. Chicago Tribune. Reuters. Nuoroda tikrinta 2 May 2012.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Gočerio_liga&oldid=7120677"