Leukopenija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Leukopenija (taip pat leukocitopenija; pavadinimas kilęs iš gr. λευκός 'baltas' ir πενία 'trūkumas') – baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) kiekio sumažėjimas kraujyje. Šis faktorius lemia mažesnį asmens atsparumą infekcijoms.

Baltųjų kraujo kūnelių skaičiaus skirtumai
Baltųjų kraujo kūnelių pavadinimų legenda

Sutrikimo tipai pagal leukocitų rūšį[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Leukopenija gali būti smulkiau skirstoma pagal sumažėjusių kraujyje baltųjų kraujo kūnelių tipą:

Leukopenijos ir neutropenijos terminai taip pat dažnai gali būti vartojami sinonimiškai, nes neutrofilų skaičius yra pagrindinis rodiklis, nusakant kraujo kūnelių trūkumo įtaką infekcijų rizikai, tačiau neutropenija nėra tapati sąvoka agranulocitozei.

Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mažas baltųjų kraujo kūnelių skaičius gali būti ūmių virusinių infekcijų, kaip peršalimo ar gripo, pasekmė. Jis taip pat dažnas chemoterapijos, radioterapijos, mielofibrozės ar aplastinės anemijos atveju (sutrikus leukocitų, eritrocitų ir trombocitų reprodukcijai). Taip pat grėsmę pakisti leukocitų skaičiui kelia Živ bei Aids.

Leukopenija gali būti vienas svarbesnių laboratorinių požymių, kurie pasireiškia sunkių patologinių būklių pradžioje. Prie tokių būklių priskiriamos: sisteminė raudonoji vilkligė, viršutinių kvėpavimo takų bei kiti lėtiniai uždegimai, Hodžkino limfoma, kai kurių tipų vėžiniai susirgimai, vidurių šiltinė, maliarija, tuberkuliozė, Dengė karštligė, žarnyno infekcijos, blužnies padidėjimas, folio rūgšties trūkumas, ornitozė, kraujo užkrėtimas bei Laimo liga. Taip pat egzistuoja ir daugiau leukopenijos priežasčių, siejamų su tam tikrų mineralų, kaip vario bei cinko, trūkumu ir alkoholizmu.

Baltųjų kraujo kūnelių svarba – funkcijos

Pseudoleukopenija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šis pseudosutrikimas gali pasireikšti infekcijos pradžioje. Leukocitai (iš esmės į sužeidimą pirmi sureaguoja neutrofilai) pradeda judėti link infekcijos pažeistos srities, todėl kitose organizmo srityse jų cirkuliacija sutrinka. Leukocitų kryptingas judėjimas infekcijos pažeistos srities link skatina kaulų čiulpus gaminti bei išskirti daugiau baltųjų kraujo kūnelių tam, kad su infekcija būtų greičiau susidorota ir taip pat kad atsistatytų įprasta leukocitų cirkuliacija po organizmą. Tačiau, paėmus kraujo mėginį infekcijos pradžioje, jame bus nustatytas mažas baltųjų kraujo kūnelių skaičius, todėl toks reiškinys vadinamas „pseudoleukopenija“.

Neigiama vaistų įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra vaistų, galinčių veikti baltųjų kraujo kūnelių kiekį bei funkcijas organizme, pavyzdžiui Klozapinas bei neuraleptikai, kurie kartais sąlygoja visišką neutrofilų, bazofilų bei eozinofilų nebuvimą. Vaistų, skirtų gydyti priklausomybę nuo rūkymo ar antidepresantų, turinčius savyje veikliosios bupropiono medžiagos, kaip pvz. Wellbutrinas, ilgalaikis vartojimas taip pat gali sąlygoti leukopeniją. Minocyklinas, įprastai išrašomas antibiotikas, yra dar vienas vaistas, žinomas kaip potencialus leukopenijos sukėlėjas. Taip pat yra žinoma atvejų, kai leukopenija iššaukiama natrio divalproekso ar valporinės rūgšties, naudojamų epilepsijos, manijos bei migrenos gydymui.

Vaistų ir maisto kontrolės tarnyba tikina, kad antikonvulsantai, kaip pvz. Lamotriginas, taip pat gali išprovokuoti leukopeniją, todėl išrašant šį vaistą rekomenduojama atlikti reguliarius kraujo tyrimus, įskaitant skirtingų kraujo ląstelių skaičiaus tyrimą, prieš ir po vaisto terapijos didelėmis dozėmis.

Dar viena iš leukopenijos priežasčių yra imuninę sistemą slopinančių preparatų, tokių kaip Sirolimo, mikofenolio rūgšties, Takrolimuso, Ciklosporino, Leflunomido bei auglių nekrozės faktoriaus inhibitorių vartojimas, įvairių tipų sklerozės gydymas tokiais medikamentais, kaip Rebifu, Avoneksu ar Betaseronu.

Chemoterapija veikia greitai augančias ląsteles, galinčias suformuoti auglį, tačiau taip pat gali paveikti ir baltuosius kraujo kūnelius, nes jie kaulų čiulpų yra priskiriami prie greitai augančių. Pašalinis vėžio gydymo poveikis yra neutropenija.

Leukopenija taip pat gali išsivystyti apsinuodijus arsenu.

Diagnozavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Leukopenija gali būti identifikuota atlikus pilną kraujo tyrimą. Jo duomenimis nustatomas įvairių leukocitų kiekis paciento kraujyje, bei yra sulyginamas su konkrečių dalelių normos ribomis. Esant mažesniam, nei 4 *10^9/l leukocitų skaičiui pradedami gilesni paciento būklės tyrimai, o nuo 2.5*10^9/l leukocitų skaičiaus ribos yra diagnozuojama leukopenija. Toliau leukocitų skaičiui mažėjant gali būti atliekama ir kaulų čiulpų biopsija, kuri palengvina tikslios ligos ar sutrikimo diagnozavimą.

Esant įgimtai leukopenijai, ji nustatoma atsitiktinai nepasireiškiant jokiems negalavimams. Šios leukopenijos atveju būna 3 – 4 *10^9/l leukocitų, procentinėje leukogramoje vyrauja limfocitai, jokių pakitimų kaulų čiulpuose neaptinkama. Visgi įgimtos leukopenijos atveju patartina reguliariai atlikti kraujo tyrimus, nes šis sutrikimas ilgainiui gali sąlygoti leukemiją, mielofibrozę bei hepatitą.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]