Giovanni Battista Pittoni

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Džovanis Batista Pitonis (Džambatista Pitonis, it. Giovanni Battista Pittoni, 1687 m. birželio 6 – 1767 m. lapkričio 6 d.) – XVIII a. pirmos pusės italų Venecijos dailės mokyklos vėlyvojo baroko, rokoko tapytojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Džovanis Batista Pitonis gimė 1687 m. birželio 6 d. Venecijoje. Jo tėvas buvo skrybėlininkas. Dž. Pitonis mokėsi dėdės tapytojo Frančesko dirbtuvėse. Jo ankstyvoji tapyba buvo paveikta Lukos Džordano ir Sebastiano Ričio dailės. Jį taip pat paveikė Dž. Pjacetos ir jaunesnio amžiumi Dž. Tjepolo tapyba. 1716 m. Dž. Pitonis įstojo į Venecijos tapytojų gildiją. Tikėtina, kad 1720 m. su dėde ir kitais Venecijos tapytojais lankėsi Paryžiuje. Kai kuriuos prancūzų rokoko bruožus jis galėjo perimti iš kitų venecijiečių tapytojų. Jis tapė paveikslus religinėmis, mitologinėmis ir istorinėmis temomis. Jo dailė buvo populiari ir daugelį molbertinių paveikslų įsigijo užsakovai iš Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos. Jo dailė buvo ypač populiari Bohemijoje, kur ją išpopuliarino grįžęs mokinys Antonas Kernas. Pats Dž. Pitonis labai mažai keliavo į užsienį, bet, nepaisant to, buvo vienas reikšmingiausių dailininkų išplatinant Venecijos rokoko tapybos stilių po Europą. 1756 m. jis buvo vienas iš Venecijos dailės akademijos steigėjų, 1758 ir 1763 m. patvirtintas antruoju jos prezidentu po Dž. Tjepolo. Dž. Pitonis mirė 1767 m. lapkričio 6 d. Venecijoje. Tarp monumentaliųjų jo darbų pažymėtina „Teisingumo ir taikos“ freska Pezaro rūmuose Venecijoje.

Darbų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka