Giovanni Battista Piazzetta
Džovanis Batista Pjaceta (Džambatista Pjaceta, it. Giovanni Battista Piazzetta, 1682 m. vasario 13 – 1754 m. balandžio 28 d.) – italų XVIII a. baroko ir rokoko dailininkas iš Venecijos.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Džovanis Batista Pjaceta gimė 1682 m. vasario 13 d. Venecijoje. Jo tėvas Džakomas buvo skulptorius ir graveris. Su daile Dž. B. Pjaceta susipažino tėvo dirbtuvėje, po to apie 1696 m. pradėjo mokytis pas dailininką Antonijų Molinarį. Tėvo ryšių padedamas jis nuo apie 1703 m. mokėsi pas Dž. Krespį Bolonijoje, iš kurio perėmė potraukį buities scenoms ir nuosaikių spalvų tapybos paletę. Į Veneciją grįžo 1711 m. ir joje dirbo visą likusį gyvenimą. Dž. Pjaceta specializavosi istorinių ir buities paveikslų tapyboje. Atsekti jo ankstyvųjų kūrinių chronologiją yra sunku. 1724 m. jis vedė Rozą Mucioli, su kuria susilaukė septynerių vaikų. 1725−27 m. jis sukūrė vienintelę savo sieninę tapybą „Šv. Dominyko šlovė“ Šv. Jono ir Pauliaus katedros Šv. Dominyko koplyčios lubose. Apie 1732 m. sukūrė geriausiu jo paveikslu laikomą „Šv. Pranciškaus ekstazė“.
Dž. Pjaceta padarė didelę įtaką tuo metu jaunam Dž. Tjepolui. 1735 m. buvo užsakytas atlikti „Paėmimo į Dangų“ paveikslą Kelno elektoriui ir 1740 m. nutapė garsų „Lemties būrėjos“ paveikslą. Tuo metu jo stilius jau buvo pasikeitęs iš baroko į rokoką. Vėlyvaisiais metais jis dirbo ties didelių matmenų paveikslais antikinės istorijos motyvais. 1750 m. jis dalyvavo steigiant Venecijos dailės akademiją, buvo patvirtintas jos pirmuoju direktoriumi ir dėstė nuogo kūno piešimą. Jis dirbo lėtai ir tam, kad išlaikyti savo didelę šeimą, pardavinėjo piešinius, kurių išliko daugybė. Dž. Pjaceta mirė 1754 m. balandžio 28 d. Venecijoje.
Darbų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
-
-
„Rebeka prie šulinio“ (apie 1740 m., Breros pinakoteka) -
„Diana“ (1743 m., piešinys)
_02.jpg)
