Gerard Grisey

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – pašalinti nuorodas į enwiki Jei galite, sutvarkykite.

Žeraras Grizė

Žeraras Grizė (Gerard Grisey, 1946 m. birželio 17 d. – 1998 m. lapkričio 11 d.) – dvidešimtojo amžiaus prancūzų kompozitorius. Jis laikomas vienu iš spektralizmo pradininkų.

Biografija

Žeraras Grizė gimė 1946 m. birželio 17 d. Belforte, Prancūzijoje. Pažintį su muzika pradėjo mokydamasis groti akordeonu (mokytojas - Ido Valli), tapo laureatu tarptautiniame konkurse Toronte. 1963–1965 m. jis studijavo Vokietijoje Trosingeno konservatorijoje. Grįžęs iš Vokietijos, tęsė studijas Nacionalinėje Paryžiaus konservatorijoje Supérieur de Musique (dėstytojas - Olivjė Mesianas (1965–1967 ir 1968–1972 m.)).

Studijų metu Žeraras Grizė laimėjo daugelį premijų už meistrišką kūrinių harmonizavimą, polifonines kompozicijas, fugas (tuo laikotarpiu konservatorijai vadovavo O. Mesianas). Grizė studijavo elektroakustiką pas Žaną Etjeną Mari (1969 m.), kompoziciją pas Karlhaincą Štokhauzeną, Janį Ksenakį ir Diordi Ligetį (1972 m.), akustiką pas Emilę Leip (1974 m.). 1969 m. vasarą mokėsi Italijoje, Sienos mieste, Čigianos muzikos akademijoje.

Netrukus Žeraras Grizė laimėjo „Prix de Rome“ premiją, kuri jam suteikė galimybę apsistoti Medičių viloje (1972–1974 m.). Būdamas ten, jis susidraugavo su prancūzų kompozitoriais Tristanu Murė, Rožeriu Tesijė ir Mišeliu Levinu, su kuriais 1973 m. įkūrė grupę „L’Itinéraire“. Vėliau prie jos prisijungė Hiu Dufiūras. 1974–1975 m. Žeraras Grizė toliau mokėsi akustikos pas Emile Leip Paryžiaus universitete, o 1980 m. Stažavosi IRCAM (Institut de Recherche et Coordination Acoustique / Musique) kompiuterinės muzikos kursuose, kuriuos organizavo Deividas Veselis ir Markas Batijė. Tais pačiais metais Žeraras Grizė išvyko į Berlyną kaip D.A.A.D. svečias („Berliner Künstlerprogramm des DAAD“). Vėliau išvyko į Kalifornijos universitetą Berklyje, kur buvo paskirtas teorijos ir kompozicijos profesoriumi (1982–1985).

Grįžęs į Europą, jis ėmėsi orkestravimo ir kompozicijos profesoriaus pareigų Paryžiaus konservatorijoje (nuo 1987 m.). Taip pat rengė daugybę kompozicijos seminarų Prancūzijoje (Lione, Paryžiuje). užsienyje (Darmštate, Freiburge, Milane, Osle, Helsinkyje, Malmėje, Geteborge, Los Andžele, Stanforde, Londone, Maskvoje, Madride ir kt.).

Žeraras Grizė mirė būdamas 52 metų Paryžiuje 1998 m. lapkričio 11 d. dėl plyšusios aneurizmos.

Muzikos stilius

Žeraro Grizė kūrybai dažniausiai priskiriamas spektrinės muzikos apibūdinimas. Prie to prisidėjo glaudus bendradarbiavimas su kolega kompozitoriumi spektralistu Tristanu Murė. Tačiau pats Žeraras Grizė visuose interviu ir straipsniuose spaudoje neigė esąs spektralistas ir šios etiketės kratėsi. Tomas Servisas apibendrina: „Jo laimėjimai dažnai buvo sumenkinti iki dar vienos muzikos fetišistinės etiketės „spektralizmo“, kurią Grizė atmetinėjo iki pat savo gyvenimo pabaigos“.

Nepaisant to, didžiąją savo karjeros dalį jis tyrinėjo garsų spalvų spektrą tarp harmoninių tonų ir triukšmo. Taip pat jis susižavėjo lėtai vykstančiais muzikiniais procesais ir laiką traktavo kaip svarbiausią daugelio savo kūrinių elementą.

Pasak Grizė, mes esame muzikantai ir mūsų pagrindas yra garsas – ne literatūra, garsas – ne matematika, garsas – ne teatras, vaizduojamasis menas, kvantinė fizika, geologija, astrologija ar akupunktūra.

Kūriniai

• Echanges, paruoštam fortepijonui ir kontrabosui (1968)
• Mégalithes, penkiolikai pučiamųjų (1969)
• Charme, klarnetui solo (1969)
• Perichoresis, trims instrumentinėms grupėms (1969–1970)
• Initiation, baritonui, trombonui ir kontrabosui (1970)
• Vagues, chemins, le souffle, klarnetui ir orkestrui (1970–72)
• D’eau et de pierre, dviem instrumentų grupėms (1972)
• Dérives, dviem orkestro grupėms (1973–74)
• Les espaces acoustiques – II – Périodes, fleitai, klarnetui, trombonui, smuikui, altui, violončelei ir kontrabosui (1974)
• Les espaces acoustiques – III – Partiels, aštuoniolikai muzikantų (1975)
• Manifestations, jaunimo orkestrui (1976)
• Les espaces acoustiques – I – Prologue, altui ir pasirinktinai gyvai elektronikai (1976)
• Les espaces acoustiques – IV – Modulations, orkestrui (1976–77)
• Sortie vers la lumière du jour, elektriniams vargonams ir keturiolikai muzikantų (1978)
• Jour, contre-jour, elektriniams vargonams, keturiolikai muzikantų ir magnetofono juostai (1978–79)
• Tempus ex machina, šešiems perkusininkams (1979)
• Les espaces acoustiques – V – Transitoires, dideliam orkestrui (1980)
• Solo pour deux, klarnetui ir trombonui (1981)
• Anubis-Nout, Bb kontrabosiniui klarnetui (1983)
• Les chants de l’amour, 12 balsų ir juostai (1982–1984)
• Les espaces acoustiques – VI – Epilogue, 4 ragams solo ir dideliam orkestrui (1985)
• Talea, smuikui, violončelei, fleitai, klarnetui ir fortepijonui (1986)
• Le temps et l'écume, 4 perkusininkams, 2 sintezatoriams ir kameriniam orkestrui (1988–89)
• Accords perdus: Cinq miniatures, 2 ragams (1989)
• Le noir de l'étoile, 6 perkusininkams, juostai ir gyvai elektronikai (1989–90)
• Anubis et Nout, bosiniam saksofonui ir baritoniniam saksofonui (1990)
• L’icône paradoxale (Hommage à Piero della Francesca), dviem moterų balsams ir dviem orkestro grupėms (1992–94)
• Stèle, 2 perkusininkams (1995)
• Vortex temporum, fortepijonui, klarnetams (bosiniam, Bb ir A), fleitoms (bosinei, C ir piccolo), smuikui, altui ir violončelei (1994–96)
• Quatre chants pour franchir le seuil, sopranui ir penkiolikai instrumentų (1997–98)

Lietuvoje

• 1999 m. spalio 29 d. Šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“: Gerard Grisey LE TEMPS ET L’ECUME atlieka LIETUVOS VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS
• 2015 m. spalio 24 d. ŠMC Šiuolaikinės muzikos festivalis “Gaida”: G. Grisey „Juodoji žvaigždė“ (Le Noir de l’Etoile) atlieka „Strasbūro mušamieji“
• 2016 m. spalio 23 d. ŠMC Šiuolaikinės muzikos festivalis “Gaida”: Gérard Grisey. Passacaille atlieka Goska Isphording (klavesinas) ir Maciej Frąckiewicz (akordeonas).

Šaltiniai

• Anderson, Julian. 1998. „Obituaries: Gerard Grisey“. The Independent (24 November). Tikrinta 2019-11-29
• Anderson, Julian. 2001. „Grisey, Gérard“. The New Grove Dictionary of Music and Musicians, second edition, edited by Stanley Sadie and John Tyrrell. London: Macmillan Publishers.
• Anon. 2019. „Gérard Grisey“. IRCAM-Centre Pompidou Tikrinta 2019-11-29
• Anon. n.d. „Grisey, Gérard“. Universal Music Publishing Classical website Tikrinta 2019-11-29
• Fineberg, Joshua. 2006. Classical Music, Why Bother?: Hearing the World of Contemporary Culture Through a Composer’s Ears. New York: Routledge. ISBN 0-415-97174-8; ISBN 978-0-415-97174-4.
• Service, Tom. 2013. „A Guide to Gérard Grisey’s Music“. The Guardian Tikrinta 2019-11-29