Genrikas Zimanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Genrikas Zimanas
Gimė: 1910 m. gegužės 12 d.
Kurdimakščiuose
Mirė: 1985 m. liepos 15 d. (75 metai)
Vilniuje
Veikla: filosofas, žurnalistas
Partija: 1934 m. LKP
Alma mater: Vytauto Didžiojo universitetas

Genrikas Zimanas (g. 1910 m. gegužės 12 d. Kurdimakščiuose – 1985 m. liepos 15 d. Vilniuje) – Sovietinis partinis ir valstybės veikėjas, Lietuvos filosofas, žurnalistas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1932 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. Bendradarbiavo žurnale „Mokykla ir visuomenė“. Nuo 1934 m. pogrindinės LKP narys. 1935 m. parengė ir suredagavo nelegalų komunistinį laikraštį „Revoliucijos keliu“. 19371940 m. dienraščio „Folksblat“ atsakingasis sekretorius, 1939 m. įsteigė legalų žurnalą „Štraln“, kurį ir redagavo iki 1940 m. 19401941 m. laikraščio „Tiesa“ atsakingasis redaktorius. [1] Karo metais vadovavo sovietinių partizanų brigadai, 1944 m. balandžio 12 d. vadovavo žudynėms Bakaloriškių kaime Trakų apskrities Onuškio valsčiuje. [2]

19451970 m. laikraščio „Tiesa“ vyriausiasis redaktorius, 19711984 m. – žurnalo „Komunistas“ vyriausiasis redaktorius. 19451968 m. Vilniaus universiteto, nuo 1968 m. – Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas. 1970 m. apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją, 1971 m. gavo profesoriaus vardą. [3]

19491958 m. – kandidatas į LKP CK biuro narius, 19581962 m. – LKP CK biuro narys; 19831985 m. – Tarybinio visuomeninio antisionistinio komiteto narys, IX-to šaukimo TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Per suklestėjimą į vienybę, 1968 m.
  • Mes – patriotai ir internacionalistai, 1975 m.
  • Siluetai, 1984 m.
  • Iliuzijos ir tikrovė, 1984 m.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 574 psl.
  2. Masinės žudynės Bakaloriškėse
  3. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 574 psl.