Gelonai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Gelonai – gentis, kuri Herodoto laikais (V a. pr. m. e.) gyveno į šiaurę nuo Skitijos. Pagal Herodoto informaciją, Gelono miestas buvo budynų krašte, o jo pavadinimas neatskiriamas nuo gelonų genties vardo. Herodotas „Istorijoje“ rašo: „Bet kai persai įsiveržė į budynų kraštą, užtiko medinę tvirtovę, iš kurios budynai buvo pasitraukę, ir ją padegė“. Manoma, kad persų sugriautoji tvirtovė ir buvęs Gelono miestas, kuris galimai lokalizuojamas Desnos, kairiojo Dniepro upyne (Bilsko piliakalnis), kartais dar toliau į rytus, Dono ir Volgos tarpupyje. Per jį ėjo prekybos kelias.

Daugelis tyrinėtojų, remdamiesi Herodoto informacija, yra linkę gelonus laikyti helenais (graikais) ar bent jau helenizuota skitų gentimi. Tada atitinkamai manoma, kad Gelono miestas buvo graikų įkurta fraktorija budynų žemėse. Kadangi budynai buvo klajokliai, tarp jų apsigyvenę gelonai lokalizuojami gana dideliame plote. Mat šių vietų archeologinės kultūros esančios vietinių kultūrų, skitų ir graikų importo sintezė. Sprendžiant iš Herodoto duomenų, atrodytų, kad senovėje gelonai buvo graikai: gelonai kilę iš helenų – išvyti iš pajūrio prekybos vietų, jų šventovės su graikų dievais, apeigos panašios į Dioniso kultą; jų kalba – skitų ir helenų kalbų mišinys. Simas Karaliūnas ir kiti teigė, kad jie buvo baltai, kuriuos tapatino su gyvatės totemu.

Sprendžiant pagal Juchnovo kultūros pakraštyje esanti Bilsko piliakalnį, kuris galutinai buvo apleistas apie I a. Gali būti, kad prasidėjus aorsų ekspansijai gelonai pasitraukė į šiaurę (dalis budynų vakariau), kur ir yra lokalizuojami Ptolomėjaus, o dar vėliau paminėti ir helespontiečiai. Ir vėlesni senovės istorikai, įskaitant Amianą Marceliną, pateikia žinių apie gelonus ir jų lokalizacijas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Simas Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose I d. 2004, pp. 47-51