Galiašoras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Galiašoras (rus. Галяшор) – buvusi miško kirtėjų gyvenvietė apie 50 km į šiaurės rytus nuo Kudymkaro, Kudymkaro rajonas, (buv. Belojevo), Permės kraštas, iki 2005 m. – Permės Komių autonominė apygarda, Rusija.

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1945 m. liepos ir rugpjūčio mėn. į Galiašorą iš TSRS okupuotos Lietuvos atitremta apie 60, kitais duomenimis, apie 80 lietuvių ir lenkų šeimų. Tremtiniai iš Lietuvos sudarė daugumą Galiašoro gyventojų. Jie kirto mišką, gabeno rąstus prie Velvos (Invos kairysis intakas), pavasarį juos plukdė, šienavo. Gyveno miške pastatytuose barakuose. Badavo, daug žmonių sirgo, mirė, žuvo ar buvo sužaloti dirbdami miške. Nuo 1957 m. daugelis lietuvių grįžo į Lietuvą, lenkai jau anksčiau išvyko į Lenkiją. Tremtiniams išvykus – 1970 m. vietiniai gyventojai persikėlė į Velva Bazę, 3 km nuo Galiašoro ir gyvenvietė sunyko. Galiašore palaidota apie 25 lietuvius tremtinius. Mirusiųjų artimieji 1989 m. kapinėse pastatė metalinį kryžių. 19881991 m. daugelio mirusiųjų palaikai parvežti į Lietuvą.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aldona JuodvalkytėGaliašoras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 356 psl.

Koordinatės: 59°13′43″š. pl. 55°00′57″r. ilg. / 59.2284878°š. pl. 55.0157547°r. ilg. / 59.2284878; 55.0157547