Gaetano Donizetti

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Gaetano Donizetti
Gaetano Donizetti (portrait by Giuseppe Rillosi).jpg
Gaetanas Donicetis
Gimė: 1797 m. lapkričio 29 d.
Bergamas
Mirė: 1848 m. balandžio 8 d. (50 metų)
Bergamas
Palaidotas: Švč. Marijos Didžioji bazilika
(Santa Maria Maggiore)
Tėvas: Andrea Donizetti
Motina: Domenica Nava
Sutuoktinis(-ė): Virginia Vasselli
Veikla: italų kompozitorius
Commons-logo.svg Vikiteka: Gaetano DonizettiVikiteka

Gaetanas Donicetis (it. Domenico Gaetano Maria Donizetti, 1797 m. lapkričio 29 d., Bergamas1848 m. balandžio 8 d., ten pat) – italų kompozitorius, žymus belcanto meistras, vienas reikšmingiausių XIX a. pirmosios pusės italų operos kūrėjų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gaetanas Donicetis gimė 1797 m. lapkričio 29 d. Bergame. Gaetanas buvo penktasis vaikas šeimoje. Jo tėvas Andrėja buvo nešikas lonbarde ir motina Domenika − audėja. Šeima buvo labai skurdi. 1806 m. G. Donicetis pradėjo mokytis nemokamoje muzikos mokykloje, kuriai vadovavo Džovanis Simonė Mairas (Giovanni Simone Mayr, 1763−1845), tuo metu Bergamo Švč. Marijos Didžiosios bažnyčios kapelmeisteris. Mokykloje G. Donicetis susipažino su Vienos kompozitorių kūryba. 1811 m. Dž. S. Mairas suorganizavo ir iš dalies parėmė G. Donicečio kontrapunkto mokslus pas tėvą Mateją Bolonijoje. Bolonijoje G. Donicetis pradėjo kurti operas (nei viena nepastatyta). 1817 m. G. Donicetis grįžo į Bergamą, kur Dž. S. Mairas suorganizavo sutartį dėl serijos operų pastatymo Venecijoje. Nei viena iš šių ankstyvųjų G. Donicečio operų nepasižymėjo originalumu. 1817−1821 m. jis sukūrė grupę neoperinių kūrinių: kantatų, styginių kvartetų, orkestrinių simfonijų, keletą sakralinių kūrinių ir kūrinių pianinui.

1822 m. Dž. S. Mairas perdavė užsakymą G. Donicečiui operai Romoje. Jis sukūrė „Zoraidą di Granatą“, kurios premjera įvyko 1822 m. sausio 28 d. Argentinos teatre Romoje. Šis pastatymas tapo pirmąja kompozitoriaus sėkme. Impresarijus Domenikas Barbaja užsakė operą Naujajam teatrui Neapolyje − G. Donicetis parašė „Čigonę“ (La zingara), kurios premjera įvyko 1822 m. gegužės 12 d. Tarp 1822−1827 m. G. Donicetis rašydavo po dvi–penkias operas kasmet, daugiausiai teatrams Neapolyje. Jo operos buvo pastatytos La Scala teatre Milane, taip pat − Romoje, Palerme ir Genujoje. Po 1827 m. G. Donicetis pradėjo diriguoti ir rūpintis kitų kompozitorių operų pastatymais Neapolyje. 1828 m. jis vedė Virdžiniją Vaseli, teisininko dukterį iš Romos. Pora susilaukė trijų vaikų, tačiau nei vienas iš jų nepergyveno vaikystės.

1830 m. opera „Ana Bolena“, pastatyta rugpjūčio 23 d. Karkano teatre Milane, sulaukė didelės sėkmės ir tapo proveržiu G. Donicečio karjeroje bei kūrybiniame stiliuje. Jis siekė praplėsti savo galimybių ratą ir nutraukė sutartis su Neapolio teatrais. 1832 m. gegužės 12 d. Kanobianos teatre Milane pastatyta opera „Meilės eliksyras“ irgi sulaukė didelio pasisekimo. 1833 m. Romoje G. Donicetis parašė dvi operas ir pradėjo bendradarbiauti su jaunu baritonu Džordžiju Ronkoniu, kurio dramatinė balso jėga suteikė kompozitoriui galimybę pilnai išnaudoti šio tipo balso galimybes kompozicijose. Metų pabaigoje, gruodžio 26 d. La Scala teatre pastatyta opera „Lukrecija Bordžija“. 1834 m. kompozitorius sudarė sutartį su Neapolio San Karlo teatru įsipareigojęs rašyti po operą kasmet. 1835 m. jis keliavo į Paryžių Dž. Rosinio kvietimu prižiūrėti operos „Marinas Falieris“ pastatymo Italų teatre. Šis pastatymas nebuvo sutiktas palankiai, tačiau G. Donicetis Paryžiuje galėjo susipažinti su prancūziškąja „didžiąja opera“, kurias kūrė Dž. Mejerbejeris ir F. Halevi. Sugrįžęs į Neapolį G. Donicetis sulaukė didžiulės sėkmės su rugsėjo 26 d. San Karlo teatre pastatyta „Liučija di Lamermur“. Šis kūrinys iškėlė G. Donicetį tarp pirmaujančių to meto operos kūrėjų. Metų pabaigoje nelabai sėkmingas buvo „Marijos Stiuart“ pastatymas La Scala teatre Milane. 1836 m. vasario 4 d. La Fenice teatre Venecijoje pastatyta opera „Belizarijus“, kurioje G. Donicetis pabandė vienyti prancūzų „didžiosios operos“ bruožus su savo asmeniniu stiliumi.

1837 m. G. Donicečiui buvo pasiūlytas Neapolio konservatorijos direktoriaus postas, tačiau po uždelsimų jis jam neatiteko. 1837 m. liepos 30 d. mirė jo žmona ir spalio 29 d. įvyko sėkminga operos „Robertas Deverė“ premjera Neapolyje. 1838 m., po to, kai Neapolio cenzoriai uždraudė operos „Polieuktas“ pastatymą, G. Donicetis išvyko į Paryžių pradėti naujo karjeros etapo. Per pirmuosius du metus G. Donicetis tiesiog pavergė Paryžiaus publiką. Jo operos buvo statomos net keturiuose miesto teatruose ir iššaukė H. Berliozo ataką spaudoje. Sėkmę iš dalies lėmė ankstyva V. Belinio mirtis ir Dž. Rosinio pasitraukimas iš operos. Kompozitorius intensyviai kūrė ir pradėjo nebesusikoncentruoti ties operomis. Jo „Adelijos“ premjera 1841 m. Romoje patyrė fiasko. Dž. Rosinio kvietimu G. Donicetis keliavo į Boloniją diriguoti Rosinio „Stabat Mater“ atlikimą. Vyresnis kolega ragino jį tapti Šv. Petronijaus bažnyčios Bolonijoje kapelmeisteriu, tačiau G. Donicetis išvyko į Vieną siekdamas kapelmeisterio posto Austrijos imperatoriaus dvare. Tai jam pavyko su sėkmingu operos „Linda di Šamuni“ pastatymu 1842 m. gegužę.

1843 m. opera „Donas Paskualė“ Italų teatre Paryžiuje sukėlė anšlagą, sėkmės sulaukė „Marijos di Rohan“ pastatymas Vienoje. Tuo pat metu kompozitoriaus sveikata sparčiai prastėjo. Ruošdamas paskutinę operą „Donas Sebastianas, Portugalijos karalius“ jis elgėsi keistai ir nors operoje buvo vieni sėkmingiausių kompozitoriaus pasažų, jį patyrė nesėkmę. 1846 m. sausio 28 d. daktarai diagnozavo G. Donicečiui smegenų ir stuburo degradaciją (požymiai, sietini su sifiliu). Daugiau nei metus kompozitorius praleido sanatorijoje Ivri prie Senos. 1847 m. paralyžuotas ir nebegalintis kalbėti kompozitorius su šeimos pagalba buvo pergabentas į Bergamą, kur mirė 1848 m. balandžio 8 d. Jis buvo palaidotas Bergamo Valtesės kapinėse. 1875 m. jo palaikai kartu su mentoriaus Dž. S. Mairo buvo perkelti į Bergamo Švč. Marijos Didžiąją bažnyčią.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė 74 operas, 16 simfonijų, 19 styginių kvartetų, pjesių fortepijonui, 3 oratorijas, 28 kantatas, apie 100 bažnytinės muzikos kūrinių („Requiem V. Bellini atminimui“), dainų. Kūryba melodinga, emocinga, vokalinės partijos virtuoziškos.[1]

Trys G. Donicečio operos pastatytos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre:

  • „Don Paskualė“, premjera 1936 m. spalio 23 d. (antras pastatymas 1977 m. birželio 30 d.).[2]
  • „Meilės eliksyras“, 1966 m. gruodžio 29 d. (antras pastatymas 2008 m. gruodžio 31 d.).[3]
  • „Liučija di Lamermur“, 1970 m. lapkričio 22 d. (antras pastatymas 1992 m. birželio 18 d.).[4]

Žymiausios operos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

G. Donicečio kapas Švč. Marijos Didžiojoje bazilikoje Bergame
  • Pigmalionas (Il Pigmalione, 1816 m.)
  • Zoraida iš Granados (Zoraida di Granata, 1822 m.)
  • Ana Bolena (Anna Bolena, 1830 m.)
  • Meilės eliksyras (L’elisir d’amore, 1832 m., Lietuvoje pastatyta 1966 m.)
  • Lukrecija Bordžija (Lucrezia Borgia, 1833 m.)
  • Liučija di Lamermur (Lucia di Lammermoor, 1835 m., žymiausias jo kūrinys, Lietuvoje pastatytas 1970 m.)
  • Robertas Deverė (Roberto Devereux, 1837 m.)
  • Polieuktas (Poliuto, 1838 m.)
  • Pulko duktė (La Fille du régiment, 1840 m.)
  • Favoritė (La favorita, 1840 m.)
  • Linda di Šamuni (Linda di Chamounix, 1842 m.)
  • Don Paskualė (Don Pasquale, 1843 m., Lietuvoje pastatyta 1936 m.),

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • W. Ashbrook. Donizetti. London, 1965.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Adeodatas Tauragis. Gaetanas Donicetis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 83 psl.
  2. opera.lt
  3. opera.lt
  4. opera.lt
  • Biografija pagal James P. Cassaro. Gaetano Donizetti: A Research and Information Guide. Routledge, 2009, p. xiii−xvi

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka