GIPN

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Nacionalinės policijos intervencijos grupės (GIPN)
specialiosios pajėgos
Bendroji informacija
Valstybė Prancūzijos vėliava Prancūzija
Įkurta 1972 m. spalio 27 d.
Pavaldumas Centrinė viešojo saugumo direkcija
Darbuotojų kiekis 170
Vadovybė
Vadovas

Nacionalinės policijos intervencijos grupės, GIPN (pranc. Groupes d'Intervention de la Police Nationale) – priešteroristinis Centrinės viešojo saugumo direkcijos (Prancūzijos nacionalinės policijos šaka) dalinys.

Panaši intervencijos tarnyba yra RAID, kuri yra tiesiogiai pavaldi Nacionalinei policijai ir kurios jurisdikcija apima 21 Paryžiaus departamentą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po tragiškų Miuncheno žudynių, kai buvo pagrobti Izraelio olimpinės komandos nariai ir nužudyti palestiniečių teroristų, įvairių Europos šalių policijos nutarė sudaryti specialius dalinius, skirti kovai su įvairiomis terorizmo formomis, įkaitų ėmimu ir pertekliniu prievartos naudojimu.

Pirmoji GIPN buvo įkurta 1972 m. spalio 27 d. Ji galėjo būti panaudojama tik pareikalavus teisėjams arba prokurorams. Grupę sudarė 30 pareigūnų, ginkluotų naujausiais ginklais ir tobuliausia to meto technika.

Pradžioje nacionalinė policija sudarė 11 intervencijos grupių, bet 1985 m. jų teliko 7. Vėliau jų skaičius vėl padidėjo iki 9, nes 1992 m. GIPN buvo sukurta Reunjone, o 1993 m. - Naujojoje Kaledonijoje.

Visos GIPN grupės bendradarbiauja tarpusavyje, po kiekvienos misijos jos keičiasi misijų ataskaitomis ir taktika, sukurtais intervencijos metodais.

1995 m. rugpjūčio 4 d. Vidaus reikalų ministerijos aplinkraštis nustatė GIPN panaudojimo politiką: organizaciją, panaudojimo taisykles, teritorinį paskirstymą, vykdomų užduočių tipus, veiklos principus, veiklos formas ir koordinavimo būdus.

Personalo komplektavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atranka į GIPN vyksta nacionaliniame lygyje vieną kartą per metus. Atranką organizuoja Centrinė viešojo saugumo direkcija (pranc. Direction Centrale de la Sécurité Publique; DCSP), padeda gupė psichologų. Atrankoje gali dalyvauti nacionalinės policijos policininkai ir karininkai, jei tik jie tarnauja policijoje ne mažiau kaip 5 metus ir nėra vyresni kaip 35 metai.

Parenkama apie 50 kandidatų, kurie nugabenami į atrankos vietą. Tenai per savaitę jie testuojami, tikrinami jų dosje, koviniai gebėjimai, atsparumas klaustrofobijai ir svaiguliui, atletiškumas, gebėjimas plaukti ir pan. Pagal pirmos savaitės rezultatus dalis kandidatų iš atrankos pašalinami, likę dar keturias dienas laiko protinių gebėjimų testus.

Pasibaigus testams apie 20 kandidatų priimami į GIPN, kur juos ima treniruoti.

Organizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

GIPN padaliniai priklauso Centrinei viešojo saugumo direkcijai (DCSP), kuri yra uniformuota Nacionalinės policijos šaka. DCSP jurisdikcijoje yra 75 Prancūzijos departamentai, 7 didieji provincijos miestai (Lilis, Strasbūras, Lionas, Nica, Marselis, Bordo, Renas) ir dvi užjūrio valdos (Reunjonas ir Naujoji Kaledonija).

GIPN personalą sudaro griežtai atrinkti ir papildomai apmokyti policininkai, aprūpinti geriausia ir moderniausia įranga. GIPN pareigūnų grupės gali būti priskiriamos kitiems policijos padaliniams.

GIPN grupės panaudojamos kitų Nacionalinės policijos tarnybų prašymu. Jėga panaudojama kaip paskutinė priemonė, veikiant siekiama, kad derybininkai liktų fiziškai sveiki.

GIPN dislokacijos vietos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabar Nacionalinė policija turi 170 žmonių personalo 9 GIPN padaliniuose:

Ginkluotė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

GIPN ginkluotėje naudojami įvairūs ginklai, jų tarpe:

Asmeninės apsaugos priemonės yra kevlaro šalmai su neperšaunamais antveidžiais, įvairių kategorijų neperšaunamos liemenės, šarviniai skydai.