Fernando Botero

Fernandas Boteras
F. Boteras 2006 metais
Gimė	1932 m. balandžio 19 d. Medeljinas, Kolumbija
Mirė	2023 m. rugsėjo 15 d. (91 metai) Monakas
Tautybė	kolumbietis
Veikla	Dailininkas
Vikiteka	Fernando Botero

Fernandas Boteras (isp. Fernando Botero; 1932 m. balandžio 19 d. – 2023 m. rugsėjo 15 d.) – Kolumbijos tapytojas ir skulptorius, geriausiai žinomas išdidintų ir putlių figūrų dalių vaizdavimu.

Biografija

Fernandas Boteras gimė 1932 m. balandžio 19 d. Medeljine, tuo metu mažame mieste Kolumbijoje. Jo tėvas buvo keliaujantis prekeivis, kuris mirė 1936 m. ir paliko motiną, F. Boterą ir du jo brolius skurde. Pasak menininko, skurdas išmokė jį džiaugtis kiekviena naujiena savo gyvenime. Jaunystėje jį žavėjo bulių sportas, jis mokėsi tapti matadoru. Pirmieji jo piešiniai vaizdavo bulių kovas. Pradėjo tapyti Medeljino pramogų kvartalo scenas. 1948 m. eksponavo kūrinius Medeljine ir pradėjo bendradarbiauti iliustratoriumi pagrindiniame miesto laikraštyje „El Colombiano“. Po to persikėlė į Bogotą. Pirmoji jo personalinė paroda įvyko 1951 m. Leo Matiz galerijoje Bogotoje. Dar F. Boterui neturint 20 metų, apie jo kūrybą buvo parašyta pirmoji monografija. Šiuo laikotarpiu jis buvo giliai paveiktas Meksikos monumentalistų, ypač Diego Riveros. 1952 m. laimėjęs piniginį prizą Kolumbijos dailininkų parodoje F. Boteras persikėlė į Europą ir pradėjo studijuoti San Fernando dailės akademijoje Madride. Žavėjosi ir kopijavo Gojos ir Velaskeso paveikslus Prado muziejuje. Kopijas pardavinėjo turistams. Po to buvo persikėlęs į Paryžių ir 1953–1954 m. mokėsi San Marko dailės akademijoje Florencijoje, kopijavo freskų tapybą, ypač Džoto ir Andrea del Kastanjo. Lankėsi Arece, kur pamatė Pjero dela Frančeskos freskų, ir Sienoje. 1955 m. F. Boteras grįžo į Bogotą, 1956 m. persikėlė į Meksiką ir po to į Niujorką. Daug keliavo, studijavo senųjų dailininkų paveikslus Paryžiuje.

Niujorke tuo metu klestėjo abstrakčiojo ekspresionizmo tapyba, F. Boteras 1958 m. pareiškė, kad tikrojo avangardo reikia ieškoti realizme. Jis įkvėpimo ieškojo klasikinėje dailėje, po 1960 m. laisvų potėpių tapybą pakeitė glotniai nutapytais paviršiais, eliminavo tapybos tekstūrą. F. Boteras žavėjosi klasikiniais dailininkais, ypač Pjeru dela Frančeska. Jis buvo nutapęs Pjero dela Frančeskos, Engro, Karavadžo paveikslų savas versijas. Kai kurie jo paveikslai turi akivaizdžių sąsajų su klasikiniais kūriniais. Savo kūryboje F. Boteras naudojo Europos modernizmo ir ikikolumbinės Amerikos kultūros motyvus. Kritikai F. Botero kūrybos negailėjo vadindami ją komiška, kvaila arba tiesiog bloga. Nepaisant to, F. Boteras buvo populiarus dailininkas. 1973 m. jis Paryžiuje pradėjo kurti skulptūras, kurių nemažai pastatyta viešosiose erdvėse įvairiuose pasaulio miestuose. 1981 m. įvyko antologinė menininko paroda Hiršhorno muziejuje Vašingtone, 1987 m. − retrospektyvinė paroda Karalienės Sofijos muziejuje Madride. 1992 m. jo skulptūros eksponuotos Paryžiaus Eliziejaus laukuose, 1999 m. eksponuotos Sinjoros aikštėje prie Uficių galerijos ir paveikslai Vekijo rūmuose Florencijoje. Medeljine F. Botero vardu pavadinta aikštė, kurioje yra menininko skulptūrų. 2000 m. Bogotoje atsidarė Botero muziejus, menininkui padovanojus 123 savo ir 85 tarptautinių menininkų kūrinius. F. Boteras gyveno Niujorke, Paryžiuje ir Pjetrosantoje (Italija).

Kūrinių galerija

• 
  „Raitelis“, Izraelio muziejus, Jeruzalė
• 
  „Broadgate Venera“, Biržos aikštė, Londonas
• 
  „Europos pagrobimas“, Barachaso oro uostas, Madridas

Kūrinių galerijos

• wikiart.org
• artnet.com
• artsy.net
• Niujorko šiuolaikinio meno muziejus

Šaltiniai

• Kristin G. Congdon, Kara Kelley Hallmark. Artists from Latin American Cultures. Greenwood Publishing Group, 2002, p. 40−42
• Encyclopaedia Britannica
• boteroinvenice.com Archyvuota kopija 2010-03-25 iš Wayback Machine projekto.