Eugenijus Meškauskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Eugenijus Meškauskas
Gimė 1909 m. kovo 1 d.
Aukštrakiai, Šimkaičių valsčius
Mirė 1997 m. spalio 9 d. (88 metai)
Vilnius
Tėvas Kleopas Meškauskas
Motina Paulina Apolonija Ignatavičiūtė
Sutuoktinis (-ė) Michalina Meškauskienė
Vaikai Andrius Meškauskas
Veikla filosofas
Partija 1951 m. SSKP
Alma mater 1940 m. Vytauto Didžiojo universitetas

Eugenijus Meškauskas (1909 m. kovo 1 d. Aukštrakiuose, Šimkaičių valsčius, Raseinių apskritis – 1997 m. spalio 9 d. Vilniuje) – sovietinių laikų lietuvių filosofas, profesorius. Daugiausia nagrinėjo marksistinės metodologijos, pažinimo, ideologijos klausimus.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ūkininkų šeimoje. 1927 m. baigė Raseinių gimnaziją, trečios gimnazijos laidos absolventas. Priklausė Ateitininkų kuopai, buvo jos pirmininkas. Nuo 1927 m. Lietuvos universiteto Teisės fakultete studijavo teisę. 1928 m. sudegė jo tėvų ūkis ir iš namų paramos nebegavo, todėl nuo 1929 m. pradėjo versti knygas iš užsienio kalbų, pirmiausia iš rusų. 19301931 m. vienas studentų marksistinės draugijos „Aurora“ organizatorių ir veikėjų. 1931 m., kai iki diplominio darbo gynimo buvo likę vos keli mėnesiai, nutraukė studijas ir pradėjo dirbti sekretoriumi advokato kontoroje, kooperatinėje bendrovėje „Pienocentras“. Dvejus metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. vedė Michaliną Navikaitę (1907–1990) ir vėl įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU). Jį baigė tik 1940 m. pabaigoje. 1940 m. birželio 25 d. paskirtas Justo Paleckio, po Lietuvos okupacijos ėjusio Lietuvos prezidento pareigas, sekretoriumi. [1]

1940–1941 m. VDU dėstė marksizmą-leninizmą. 1941 m. birželio mėn., prasidėjus karui, kartu su šeima pabėgo į Maskvą. 19421944 m. laikraščio „Tarybų Lietuva“ redaktoriaus pavaduotojas. 1944–1995 m. dėstė Vilniaus universitete: 1944–1947 m. Marksizmo-leninizmo pagrindų katedros, nuo 1947 m. Filosofojos katedros dėstytojas, 1949 m. docentas. 1947–1956 m. VU Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, 1956–1959 m. VU prorektorius mokymo reikalams, 1956–1987 m. Filosofijos katedros vedėjas, nuo 1982 m. profesorius. 1955 m. filosofijos mokslų kandidatas. [2][3]

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tyrinėjo pažinimo (erdvės, laiko, materijos, vystymosi ir kt. sąvokas, praktikos vaidmenį pažinimo procese), mokslo metodologijos, determinizmo, materializmo, dialektikos, visuomeninės sąmonės, ideologijos teorijos problemas. Yra parašęs knygų, paskelbęs straipsnių apie filosofijos metodologinį turinį, iš pažinimo teorijos, ideologijos teorijos, filosofijos istorijos.

Daugelis svarbiausių publikacijų išspausdinta „Problemų“ numeriuose. Savo publikacijose aiškinosi daugybę filosofinių klausimų bei sampratų: „Erdvės ir laiko problema filosofijoje“ („Problemos“, 1977, Nr. 2 (20), p. 13-15), „Dialektinė vystimosi proceso samprata“ („Problemos“, 1987, Nr. 36, p. 5-13). Rašė ne tik šiame žurnale, bet ir daugelyje kitų mokslinių žurnalų. Savo nuomonę dėstė žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ numeriuose.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Metodologiniai marksistinės filosofijos bruožai / Eugenijus Meškauskas, Krescencijus Stoškus, Justinas Karosas, Jūratė Skersytė. – Vilnius: Mintis, 1981. – 189 p.
  • Marksistinės filosofijos metodologinė apybraiža. – Vilnius: Mintis, 1988. – 146 p. – ISBN 5-417-00026-4

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Laikas, 1940 m. birželio 27 d., https://www.epaveldas.lt/preview?id=C10000394063-1940-birz.27
  2. Eugenijus Meškauskas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 57
  3. Filosofui Eugenijui Meškauskui – 100, 2009-02-26 Archyvuota kopija 2014-12-14 iš Wayback Machine projekto.
  4. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.24355

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]