Ernest Shackleton

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ernestas Šakltonas
seras
HRM EHS p256.jpg
Ernestas Šakltonas 1918 m.
Gimimo vardas Ernest Henry Shackleton
Gimė 1874 m. vasario 15 d.
Kilki, Kildero grafystė, Airija
Mirė 1922 m. sausio 5 d. (47 metai)
Griutvikenas, Pietų Džordžija
Palaidotas (-a) Griutvikenas
Tautybė anglas
Tėvai Henrietta Gavan
Henry Shackleton
Sutuoktinis (-ė) Emily Dorman
Vaikai Raymond, Cecily, Edward
seras
Veikla keliautojas
Žymūs apdovanojimai

Britanijos imperijos ordinas

Commons-logo.svg Vikiteka Ernest ShackletonVikiteka

Ernestas Henris Šakltonas (Ernest Henry Shackleton; 1874 m. vasario 15 d. – 1922 m. sausio 5 d.) – Airijoje gimęs Anglijos keliautojas, žymus Antarktidos tyrėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė anglų iš Jorkšyro šeimoje, įsikūrusioje Kilkėjos kaime Airijoje. 1880 m. su tėvais persikėlė į Dubliną, o vėliau į Londono priemiestį.[1] Ernestas Šakltonas baigė Daličo kolegiją. Būdamas šešiolikos, įsidarbino prekybiniame laive. 1898 m. gavo šturmano kvalifikaciją ir prekybiniais laivais ėmė keliauti po pasaulį. 1901 m. pakviestas į Karališkąjį laivyną.

Ekspedicijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19011904 m. Ernestas Šakltonas dalyvavo Roberto Skoto vadovaujamoje ekspedicijoje į Antarktį. Jos tikslas buvo pasiekti Pietų ašigalį. Jis kartu su R. Skotu ir E. A. Vilsonu šunimis kinkytomis rogėmis pasiekė 82°17′ pietų platumos. Žygyje Šakltonas sunkiai susirgo ir buvo išsiųstas atgal į laivą. Grįžęs į Angliją, dirbo žurnalistu, Škotijos karališkosios geografų draugijos sekretoriumi, įsitraukė į verslą, politiką. 1907 m. užsitikrino paramą kitai kelionei į Antarktį, kuria norėta pasiekti geografinį ir magnetinį pietų polius.

19081909 m. laivu Nimrod nuplaukęs iki Roso salos, joje peržiemojo. Tada keliomis grupėmis bandė pasiekti Pietų ašigalį (nukeliavo iki 88°23′ pietų platumos; pirmasis kelionėje panaudojo ponius), atrado Berdmoro ledyną. Antra ekspedicijos grupė pasiekė Pietų magnetinį polių. Ekspedicijos nariai (vad. Edžvorto Deivido) taip pat įkopė į Erebuso kalną. Grįžęs į Angliją, Šakltonas gavo sero titulą, Karališkąjį Viktorijos ordiną. Šakltonas vėl įsitraukė į verslą, dažnai skaitė viešas paskaitas apie Antarktidą.

19141917 m. surengė dar vieną ekspediciją į Antarktį, tačiau 1915 m. vasarį laivą Endurance Vedelio jūroje sutraiškė ledai, tad įgula dreifuojančiais ledais po 497 dienų pasiekė Elefanto salą (Pietų Šetlando salos). Iš ten Šakltonas su 5 bendrakeleiviais valtimi nuplaukė ieškoti pagalbos iki Pietų Džordžijos salos.[2] Maža valtimi sudužėliai sėkmingai pasiekė Pietų Džordžiją. Vėliau buvo išgelbėti likę Elefanto saloje bei kito ekspedicijos laivo Aurora, taip pat patyrusio avariją, keleiviai. Grįžęs į Angliją, Šakltonas užsirašė dalyvauti I pasauliniame kare, bet buvo išsiųstas dirbti propagandinio darbo į Argentiną.[3] 1918–1919 m. dalyvavo karinėje ekspedicijoje į šiaurės Rusiją, kuri buvo skirta paremti baltagvardiečius Rusijos pilietiniame kare.

1921 m. Ernestas Šakltonas su laivu Quest surengė paskutinę ekspediciją į Antarktį, kurios tikslai buvo gana migloti. Tačiau kelionės pradžioje Pietų Džordžijos saloje mirė nuo širdies smūgio. Ten jis ir buvo palaidotas.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kapvietė Pietų Džordžijoje
  • Antarktikos širdis (The Heart of the Antarctic, 2 t. 1909 m.),
  • Pietūs, Šakltono 1914–1917 ekspedicijos istorija (South, the Story of Shackleton’s 1914–1917 Expedition, 1922 m.).

Atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ernesto Šakltono vardu pavadinta:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Huntford, Roland (1985). Shackleton. London: Hodder & Stoughton.
  2. Ernest Shackleton. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  3. Huntford, Roland (1985). Shackleton. London: Hodder & Stoughton.