Robert Falcon Scott
| Robert Falcon Scott angl. Robert Falcon Scott | |
|---|---|
| |
| Robertas Skotas | |
| Gimė | 1868 m. birželio 6 d. Plimutas, Jungtinė Karalystė |
| Mirė | 1912 m. kovo 29 d. (43 metai) Roso šelfinis ledynas, Antarktida |
| Tėvai | John Edward Scott ir Hannah Scott |
| Veikla | Jungtinės Karalystės keliautojas, poliarinių sričių tyrinėtojas |
 Vikiteka |
Robert Falcon Scott |
| Parašas | |
| |
Robertas Skotas (angl. Robert Falcon Scott; 1868 m. birželio 6 d. – 1912 m. kovo 29 d.) – anglų jūrininkas, poliarinis keliautojas.[1] Vadovavo dviem poliarinėms ekspedicijoms į Antarktidą.[2]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Buvo trečias vaikas gausioje šešių vaikų šeimoje. Roberto senelis ir dėdės tarnavo Britų kariniame jūrų laivyne ir Britų Indijos kariuomenėje. Tėvas vadovavo Plimuto alaus daryklai. Robertas iki devynerių metų mokėsi privačiai šeimoje, vėliau privačioje berniukų mokykloje, o sulaukęs 13 metų įstojo į karo jūrų mokyklą. 1888 m. gavo jaunesniojo, o 1889 m. – leitenanto laipsnius. Iki 1898 m. tarnavo Britų laivyne.
Nuo 1901 m. iki 1904 m. laivu Discovery tyrinėjo Antarktidos krantus ties Roso jūra. Ekspedicijos metu jos nariai žiemojo Roso saloje; taip pat buvo atrastas Eduardo VII pusiasalis, tyrinėtas Roso šelfinis ledynas, įvykdyta ekspedicija į Antarktidos gilumą, Pietų ašigalio link. Ekspedicijos metu, R. F. Skotas, kartu su kitais dviem britų poliariniais tyrinėtojais E. H. Šakltonu ir E. A. Vilsonu, pasiekė 82°17′ pietų platumos tašką bei surinko daug mokslinių duomenų apie žemyną. Po pirmosios ekspedicijos į Antarktidą tapo nacionaliniu Jungtinės Karalystės herojumi, buvo pakeltas į kapitonus. 1908 m. susituokė su Kathleen Bruce, o 1909 m. jiems gimė vienintelis vaikas Peter Markham Scott.
R. Skotas labiausiai pasaulyje išgarsėjo antrąja ekspedicija. 1910 m. birželio 1 d. Skotas su bendražygiais laivu Terra Nova išplaukė iš Londono. Palei Afrikos ir Australijos krantus 1911 m. sausio 4 d. pasiekė Roso salą. Iš čia ekspedicijos dalyviai ponių ir šunų kinkiniais pasileido Pietų ašigalio link. Tačiau poniai nepateisino į juos dėtų vilčių ir didelę kelio dalį keliautojai turėjo keliauti pėsčiomis. 1912 m. sausio 17 d. Roberto Skoto ekspedicija pasiekė Pietų polių, tačiau tai padarė mėnesiu vėliau nei Roaldas Amundsenas. Grįžtant, labai pablogėjo oro sąlygos (nukrito temperatūra, prasidėjo pūgos), todėl ekspedicijos dalyviai kentėjo nuo bado ir nušalimų. Galiausiai visi ekspedicijos dalyviai, tarp jų ir R. Skotas, žuvo. 1912 m. lapkričio 12 d. buvo rasti sušalę ekspedicijos dalyvių kūnai, vos 18 kilometrų nuo maisto sandėlio.[3] Antarktyje supiltas kapas, kuriame palaidotas Skotas ir kiti žuvę bendražygiai. Ant kapo užrašyti šie žodžiai: „Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti“. Skoto ekspedicija dažnai vadinama „Siaubingiausia kelione pasaulyje“.
Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Roberto Skoto garbei pavadinta Skoto sala Ramiajame vandenyne (Antarktyje), Skoto kalnai ir Skoto ledynas Antarktidoje, krateris Mėnulio pietų ašigalyje.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Scott Robert Falcon (Robertas Folkonas Skotas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 331 psl.
- ↑ „Robert Falcon Scott“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-01-17.
- ↑ Taylor, Barbara. Arktis ir Antarktis. Vilnius: Alma littera, 1998, 55 psl. ISBN 9986-02-498-6.