Eleonora Ravickienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Eleonora Chainauskaitė-Ravickienė (1916 m. sausio 24 d., Junkūnai – 2004 m. sausio 6 d.) – Lietuvos kraštotyrininkė, nusipelniusi mokytoja, visuomenininkė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1935 m. baigė Rokiškio gimnaziją, 1938 m. – vokiečių kalbos studijas Klaipėdos pedagoginiame institute. Baigusi studijas mokytojavo Klaipėdos krašte, vėliau Kuršėnuose. Gelbėdamasi nuo karo, persikėlė mokytojauti į Kantaučius, Plungę. Dirbo vakarinėje bei Plungės 3-ojoje vidurinėje mokykloje. Vėliau dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas Statybos technikume. Aktyviai dirbo visuomeninį darbą. Septynerius metus buvo Plungės Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkė, įkūrė medicinos seserų kursus.

Kraštotyros veiklą pradėjo pokaryje, gyvendama Plungėje. Dirbdama Statybos technikume, įsikūrusiame Plungės dvare, pradėjo rinkti dvaro istoriją, įkūrė kraštotyros muziejų. Parašė dvi knygas, straipsnių Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos spaudoje. Savo darbų ir asmeninį archyvą padovanojo Žemaičių dailės muziejui.[1]

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyras – Jonas Ravickas, vaikai – Jonas ir Regina.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (1992 m.)
  • „Šimtmečių takais“ (1997 m.)

Pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]