Elektrolitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Elektrolitas (elektro… + gr. lytos 'ištirpęs') – cheminis junginys (druska, bazė, rūgštis), kuris ištirpintas poliniame tirpiklyje (pvz., vandenyje) ar išlydytas, disocijuoja (jonizuojasi) į jonus ir praleidžia elektros srovę. Elektros srovės tekėjimas elektrolite yra susijęs su medžiagos pernešimu ir cheminiais kitimais ant elektrodų.

Elektrolitai skirstomi į stipriuosius, kurie visiškai disocijuoja (jonizuojasi) į jonus ir silpnuosius, kurie disocijuoja menkai. Medžiagos, kurios nei tirpaluose, nei lydaluose nesudaro jonų, vadinamos neelektrolitais.

Fiziologinė reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fiziologijoje pagrindiniai elektrolitai yra natris (Na+), kalis (K+), kalcis (Ca2+), magnis (Mg2+), chloras  (Cl), vandenilio fosfatas (HPO42−) ir vandenilio karbonatas  (HCO3). Šie elektrolitai reguliuoja nervų ir raumenų funkcijas, organizmo hidrataciją, kraujo pH, kraujo spaudimą, padeda atstatyti pažeistus audinius. [1]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Elektrolitų tirpalai, Enciklopedinis žinynas, Henrikas Cesiulis, Vytautas Skučas, Vilniaus universiteto leidykla, 2000.
  • http://sveika.lt/elektrolitai/


  1. http://sveika.lt/elektrolitai/