Eglė Kuckaitė
|
Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. |
Eglė Kuckaitė (g. 1969 m. rugsėjo 24 d. Kupiškyje) – Lietuvos grafikė, skulptorė, tapytoja.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1995 m. baigė Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedrą, menų bakalaurė. 2013 m. Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedroje apsigynė menų magistrą („Rūdžių spalva. Minčių epidermiu slenkanti esė“).
Kuruoja parodas. Kuria darbus ant drobės („Derama įtampa“, „Jie mane klonavo“, „Pasmerktas nebūti“, „Tuščios baimės“, Ypatinga jaunystė", „Širdis yra liepsna“, „Trauminis atvaizdas“, „Skausmo priglobstyje“, visi 2007 m., „Pranciška“, „Ji juokiasi“, „Ji verkia“, visi 2008 m., „Tikrovės krešėjimas“, "Vasara 1967 m. ", abu 2013 m., ciklas „Ego“ 2011–2013 m., ciklas „Va tokios jos“ 2009–2014 m.), dirba oforto, akvatintos, litografijos, monotipijos technikomis, kuria estampus („Bučiuok mane“ 2000 m., „OM-WO“, „Trys kalnai, kai saulė leidos“, „Aš pažinau karalių tavyje“, visi 2001 m., „Torija Kijonaga. Linksmųjų kvartalų šiuolaikinės gražuolės arba noriu sausros II“, „Autentiška laikysena“, „Primena šposą sapne“, visi 2002 m., „Buvo galima jos Dievui, kai šis kūrė pasaulį“, „Iki penkerių metų laisvės atėmimo“, ciklas „Iš lūpų į lūpas“, visi 2004 m., „Tyli suknelė rytojaus judesiuose“, „Turinčioms raketę“, „Tyliu užmerktomis akimis“, „Prie Patriarcho tvenkinių, arba daina Margaritai“, „Aidas arba abipusė vienatvė“, visi 2005 m., „Jėzus Marija siaubas arba vedlio orientacija“, ciklas „Demonės“, „Ta nata“, „Nes tada mes bėgsime kartu“, visi 2006 m., „Labai norėtų, kad mes patikėtume“ 2010 m., „Dariau tai, ką daro kiti A,B,C,D,E,F,I,J,K,L,M,N“ 2011 m., ciklas „Akių glamonės“ 2014–2016 m., ciklas „1-12 Vešlus apaštalo kvėptelėjimas“ 2016–2017 m.), piešinius („Sumedėjusio koto rožė I,II“, „Aplink akį ir lūpas“, visi 1998 m., „Sapnas I,II,III,IV“ 1999 m., „Kova I,II,III,IV“ 2008–2010 m., „Living-being. Iliustracija A,B,C,D,E“ 2009–2010 m., „Tarp šūvio ir piršto“ 2012 m.), ekslibrisus („I. Simonaitytė“ 1991 m., „S. ir D. Narbutai“, „Pacifistas“, abu 1999 m., serija „K. Donelaičiui – 300“: „B.Kutavičius“, „M. Vaicekauskas“, „A. Vaišnys“, visi 2012 m.).
Iliustruoja knygas („Drugelis sniege: haiku“, „Japonų pasakos“, E. Kastnerio „Skrajojanti klasė“, visos 1999 m., Kr. Nostlinger „Gretutė Zakmajer“ 2001 m., „Gretutei rūpi Hansiukas“ 2002 m., „Gretutė, mano mažutė“ 2003 m., J. Richter „Lydekos vasara“ 2006 m., „Lietuvių liaudies pasakos. Kaulo boba“ 2007 m., S. Denel „Nuotykiai po upe“ 2009 m., A. Gustas, J. Keleras „Dviese apie meilę“ 2015 m.). Sukūrė skulptūrų, objektų („Slenkstis 1838“, Europos parkas, 2002 m., „Kaladės“ 2011–2014 m., „Manai? Dėžė“ 2014 m., „Plika akimi“ 2016–2018 m.), vadinamųjų sienos akcijų („Kali Jantra“ 2002 m., „Keltų kilpa“ 2003 m., „Radiacinis fonas nepakitęs“ 2004 m., „Nes tada mes bėgsime kartu“ 2006 m., „Perėjimas į šviesos režimą“ 2007 m., „J.J.“ 2010 m., „Sulaikytas gestas, arba Mikalojaus drugiai“ 2010 m., „Karalių pasaka“ 2016 m., „Saturnės pienas“ 2018 m.), dailininko knygų („Septyni laiškai krikščionių bendruomenėms Mažojoje Azijoje“ 2000 m., „Kalba I, II.“ 2002 m., „Nes tada mes bėgsime kartu. Demonės“ 2006 m., „Šuolis į šalį, siekiant sumėtyti pėdas, arba Pilko triušio kelias į guolį“ 2006 m.), instaliacijų („Stebuklas. Kol gaidžiai neužgiedojo“ 2006 m., „Akys pasruvo krauju“ 2006 m., „Epidermis“ 2013 m., „E. Landolto žiedai“ 2010–2014 m.), video darbų („Baimė suptis. Monologas“, „1,2 Bedugnės laikas“, visi 2017 m.).
Kūriniams būdinga minimalistinė raiška, asociatyvumas, siurrealistiškumas, erotiškumas, dažnas motyvas – mergaitiška abstrahuotų formų nuogos moters figūra. Nuo 1992 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Argentina, Belgija, Islandija, Italija, JAV, Japonija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Rumunija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vokietija,). Kūrinių turi Lietuvos ir užsienio muziejai.[2]
Individualios parodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vilnius – 1992 m., 1998–1999 m., 2002–2003 m., 2005–2006 m. 2008 m., 2010 m., 2013 m., 2015 m., 2016 m., 2018 m.
- Niujorkas – 2004 m.
- Koli, Suomija – 2005 m.
- Talinas (Estija) – 2007 m.
- Koli, Šiaurės Karelija – 2008 m.
- Kupiškis – 2008 m.
- Palanga – 2013 m.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 2003 m. „Estampas 2003“ (Vilnius) – II vieta.
- 2004 m. Grafikos trienalė „In Exile“ (Talinas) – Didysis prizas
- 2007 m. V Tarptautinė grafikos meno trienalė „Transfers“ (Praha, Čekija) – Didysis prizas [3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ KUCKAITĖ EGLĖ Archyvuota kopija 2021-05-10 iš Wayback Machine projekto.. „Kas yra kas Lietuvoje 2018“.
- ↑ Irena Dobrovolskaitė. Eglė Kuckaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 184 psl.
- ↑ Eglė Kuckaitė. Gyvenimo aprašymas