Egipto transportas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Egipto transportą reguliuoja Transporto ministerija ir kitos valstybinės institucijos. Pagrindinė Egipto infrastruktūra yra Kaire ir gyvenvietėse palei Nilą.

Geležinkeliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Egipto nacionaliniai geležinkeliai.
Geležinkelių tinklas

Egipto geležinkelis yra seniausias Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Pirmoji linija, jungianti Aleksandriją ir Kafr-Isą buvo atidaryta 1854 m. Pagrindinė geležinkelio linija Egipte tęsiasi apie 4800 km nuo Aleksandrijos iki Asuano, ją eksploatuoja Egipto nacionaliniai geležinkeliai. Bendras geležinkelių, kurių didžioji dalis yra nepatenkinamos techninės būklės, ilgis yra daugiau nei 12 000 km. Geležinkelių tinklas apima Nilo slėnį ir deltą, Raudonosios ir Viduržemio jūros pakrantes, Sinajaus pusiasalį ir vakarines oazes. Kasmet geležinkeliais pervežama 500 mln. keleivių ir 12 mln. tonų krovinių.

Kaire veikia metropolitenas, Didžiajame Kaire (Naser-sitis, Heliopolis), Heluane ir Aleksandrijoje – tramvajus.

Oro susisiekimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šalia tarptautinių oro linijų Egipte yra ir vietiniai reisai, pagrindiniu oro susisiekimo centru yra Kairo oro uostas. 2003 m. vietinėmis ir tarptautinėmis linijomis pervežti 4,2 mln. keleivių. 2004 m. Egipte buvo apie 87 oro uostai. 2005 m. 72 oro uostai turėjo grįstus pakilimo takus, taip pat buvo 2 heliportai.

Jūrų ir upių transportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Regioniniam susisiekimui svarbią reikšmę turi Nilo upės sistema (apie 1600 km) ir pagrindinių kanalų sistema (1600 km). Sueco kanalas, jungiantis Viduržemio ir Raudonąją jūras, yra pagrindinė vandens arterija tarptautinei prekybai ir navigacijai. Sueco kanalu praplaukia laivai iki 19 m grimzlės (greitai galės plaukti laivai iki 22 m grimzlės).

Egipto uostai:

Per Aleksandriją, kuri turi puikų gamtinį uostą, pervežama didžioji dalis šalies importo ir eksporto, taip pat ir didžioji dalis keleivių. Port Saidas, kuris yra šiauriniame įplaukime į Sueco kanalą priima naftą ir mineralines iškasenas iš Egipto Raudonosios jūros pakrantės bei prekes iš Azijos.[1]

Automobilių transportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sunkvežimis su priekaba kelyje tarp Hurgados ir Safagos

Per Egiptą automobilių keliai jungia Afriką ir Aziją. Kaire prasideda du Transafrikos kelių tinklo keliai. Automobilių kelių tinklas atitinka Egipto topografiją, t. y. keliai eina palei Nilą, siauru ruožu palei Viduržemio jūros pakrantę, išsišakoja į sudėtingą sistemą Nilo deltoje.

Visus stambius Nilo deltos miestus tarpusavyje jungia autobusų linijos. Alternatyva autobusams yra tarp vietinių gyventojų populiarūs maršrutiniai taksi.

Egipte vienas aukščiausių mirčių dėl autotransporto avarijų rodiklis pasaulyje. Keliai tarp miestų paprastai yra geros techninės būklės, tačiau tarp pavojingų faktorių keliuose, ypač tamsiuoju paros metu, yra skiriamųjų juostų nebuvimas, palaidi naminiai gyvūnai ir transporto priemonės, važiuojančios su netvarkingais žibintais ir atšvaitais. Kai kuriais keliais, ypač Sinajuje ir šalies pietvakariuose, užsieniečiams naudotis draudžiama.

Vamzdynai transportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naftotiekiai – 666 km; Naftos produktų vamzdynai - 596 km; dujotiekiai - 460 km.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Egypt. (2012). Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica.