Didžioji fašizmo taryba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Didžiosios fašizmo tarybos posėdis 1936 m. gegužės 9 d., kuriame buvo paskelbta Imperija

Didžioji fašizmo taryba (it. Gran Consiglio del Fascismo) – aukščiausias Italijos B. Musolinio fašistinės vyriausybės organas. Jis buvo sukurtas kaip partinis organas 1923 m., o 1928 m. gruodžio 9 d. tapo valstybės organu, įgaliotu kontroliuoti valstybės institucijas. Taryba paprastai rinkdavosi Romoje, Palazzo Venezia rūmuose, kurie buvo ir Italijos vyriausybės vadovo būstinė.

Tarybos nariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiosios fašizmo tarybos nariai buvo:

Tarybos galios[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palazzo Venezia rūmai Romoje

Taryba turėjo šias galias:

  • Galią rinkti Fašistų partijos deputatus, parinkti kandidatus į partijos sekretoriaus ir kitus partijos vadovų postus, tvirtinti partijos statutus, partijos politikos kryptis.
  • Galią parinkti sosto paveldėjimo liniją, tame tarpe sosto įpėdinį.
  • Galią parinkti galimus kandidatus į premjero postą, į Didžiosios tarybos, Senato, Deputatų rūmų (vėliau Fascijų ir korporacijų rūmų) narius,
  • Galią nustatyti premjero įpareigojimus, derinti tarptautines sutartis, kitus užsienio politikos klausimus.

Didžiosios tarybos posėdžius šaukdavo pats premjeras (B. Musolinis), visi nutarimai ir įstatymai įsigaliodavo tik jam pritarus. Skirtingai nuo nacistinės Vokietijos fiurerystės principo Didžioji taryba teoriškai turėjo galią rekomenduoti Italijos karaliui nušalinti premjerą. Didžioji taryba buvo vienintelis Musolinio valdžios ribotuvas.

Musolinio nušalinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžioji taryba balsų dauguma (19 balsų už, prieš 8, susilaikė 1) 1943 m. liepos 25 d. (po Sąjungininkų išsilaipinimo Sicilijoje) rytą nušalino Musolinį iš posto. Devyniolikos tarybos narių, balsavusių už nušalinimą, skaičiuje buvo ir Musolinio žentas Galeacas Čianas (Galeazzo Ciano, buvęs užsienio reikalų ministras) bei įtakingas maršalas Emilio De Bono. Šie du tarybos nariai ir dar trys vidiniai Musolinio priešininkai, kurie, remiami vokiečių kariuomenės, galėjo išlaikyti Musolinio valdžią šiaurės Italijoje, 1944 m. sausį Veronoje buvo nuteisti mirties bausmei, kuri buvo įvykdytas trimis dienomis vėliau.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Radijo išradėjas Gulielmas Markonis buvo Italijos akademijos prezidentas, todėl ir Didžiosios fašizmo tarybos narys.