Donelaičio memorialinis muziejus
Donelaičio memorialinis muziejus – muziejus Tolminkiemyje, nuo 1946 m. rus. Чистые Пруды, Karaliaučiaus istorijos ir meno muziejaus filialas, įkurtas 1979 m. ir skirtas lietuvių literatūros vieno iš pradininkų, liuteronų kunigo Kristijono Donelaičio atminimui.
Muziejui priklauso buvusi Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčia, klebonija, našlių namo (visi mūro pastatai pastatydinti K. Donelaičio rūpesčiu) bei klebonijos ūkinių pastatų pamatai, šulinys, šventoriaus mūro tvora, kapinių liekanos, K. Donelaičio atminimo akmuo.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Muziejaus pastatų atstatymo ir restauravimo projekto autorius Kazys Napoleonas Kitkauskas. Lietuvos valdžios ir visuomenės pastangomis bei lėšomis 1971–1979 m. atstatyta 1950 m. nugriauta bažnyčia. Nuolatinė K. Donelaičiui ir Tolminkiemio parapijai skirta ekspozicija įrengta pagrindinėje 290 m² salėje, šoninėse galerijose – kilnojamoji ekspozicija. Pastato rytinėje dalyje po grindimis išbetonuota kripta, kurioje 1979 m. birželio 14 d. perlaidoti poeto palaikai.
Klebonija iki Antrojo pasaulinio karo išliko be žymesnių perstatymų, tik 1887 m. šiaudų stogas pakeistas į čerpių. Iškeldinus gyventojus 1987–1988 m. ji restauruota, nuo 1997 m. įrengiama muziejinė ekspozicija (6 patalpos). Našlių namas sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą. Pamatų liekanos atkastos 1988 m., 1997 m. konservuotos ir apsaugotos betono plokšte. Mūro tvora restauruota 1977–1978 m. Šventoriaus rytinėje ir pietinėje dalyje yra buvusios kapinės. Į šiaurės vakarus nuo klebonijos yra išlikęs XIX a. išmūrytas šulinys.
1964 m. minint Tolminkiemio parapijos kunigo poeto K. Donelaičio gimimo 250 metų priešais bažnyčios fasadą pastatytas memorialinis akmuo (autorius architektas Sigitas Benjaminas Lasavickas). Kuriant muziejų ypač daug pasidarbavo talkininkai iš Lietuvos – vilniškis kraštotyros klubas „Alkas“, įvairių mokyklų moksleiviai, studentai. Daug žmonių atvyksta į kasmet rengiamas muziejaus aplinkos tvarkymo talkas.[1]
2021 m. muziejus buvo atidarytas po restauracijos[2].
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Napoleonas Kitkauskas. Donelaičio memorialinis muziejus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 80 psl.
- ↑ https://www.newkaliningrad.ru/afisha/launch/publications/23939869-dom-v-kotorom-zhil-pastor-muzey-donelaytisa-otkryvaetsya-posle-rekonstruktsii-foto.html
