Dokaebiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Plytelės su Dokkaebi atvaizdu iš Oe-ri, Buyeo

Dokaebiai (kor. 도깨비) – korėjiečių mitologijos mitinės būtybės, sutinkamos korėjiečių folklore bei pasakose. Dokaebiai – tai būtybės su antgamtiniais sugebėjimais. Pasižymi tiek teigiamais, tiek neigiamais bruožais. Dažniausiai vaizduojami kaip bauginantys, tačiau kartais ir humoristiški bei groteskiškos išvaizdos, goblinai ar žmogėdros. Jie mėgaujasi tuo, kad padaro žmones laimingus, tačiau retkarčiais jie atneša vargą ir nelaimes. Legendose Dokaebiai pasireiškia įvairiomis formomis, tačiau jie dažnai dėvi hanboką ir daugumos dokaebių pavardės būna „Kim“.

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyviausias žinomas šaltinis, kuriame minimi dokaebiai yra Šilos laikmečio pasakojimas „Ponia Dochva ir viengungis Bichiongas“ (도화녀 비형랑) parašytą Gorjo laikotarpiu. Dokkaebiai yra paminėti daugelyje liaudies pasakų, sudarytų per Čiosono laikotarpį.

Išvaizda ir gyvenimo būdas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šios būtybės yra ypatingos tuo, jog turi savitą gyvenimo stilių. Sakoma, jog jos valgo specialų želė konsistencijos patiekalą, pavadinimu memilmuk (kor. 메밀묵). Goblinai, kaip ir kitos Korėjos mitologinės būtybės, nemėgsta raudonųjų pupelių sriubos patdžiuk (kor. 팥죽). Per žiemos lygiadienį, kai naktis ilgiausia, visų dvasių ir būtybių galios sustiprėja, todėl žmonės valgo memil-muk (kor. 메밀묵). Tikima, jog tai atbaido nemirtinguosius.

Rašytojas In-hak knygoje rašo: „Dokaebiai naktį dirba, o dieną miega. Miegodami jie pavirsta senais daiktais: šluota ar šaukštu. Jie mėgsta triukšmą, kurį sukelia dūžtantys daiktai, lojantys šunys ar jojantys žirgai“. Goblinai be proto mėgsta juokauti ir atlieka triksterio vaidmenį Korėjiečių mitologijoje. Mėgstamiausias jų užsiėmimas – imtynės širumas (kor. 씨름) ir jų iššūkis vyrams. Jei vyras bando laimėti, nustumdamas gobliną į kairę pusę, jis niekada neišloš, bet jei į dešinę – tuomet jam pasiseks, mat dokaebiai iš tos pusės yra silpnesni ir neretai folkloro istorijose turi tik vieną koją.

Dokaebiai nemeluoja ir tiki tuo, ką jiems kiti sako, turi magiškų galių ir geba užsiiminėti medkirtyste, dainavimu. Dauguma dokaebių nešiojasi su savimi stebuklingas lazdas banmangi (kor. 방망이), kuriomis gali pasisavinti kitų daiktus. Vienoje istorijoje pasakojama, kaip medkirtys apgavęs goblinus, pasisavino iš jų stebuklingą lazdą ir praturtėjo. Tačiau goblinai supratę apgavystę, pasigavo medkirtį, jį sumušė ir atsiėmė turtus.

Taip pat dokaebiai kartais dėvi ir nematomumą suteikiančią kepurę, vadinamą gamtu (kor. 감투). Dažnai mitologijoje šios mitinės būtybės vaizduojamos skirtingai, tačiau panašiai: turi ragus, išvirtusias akis, didelę burną, ilgus nagus ir aštrius dantis bei gauruotą kūną. Įprastai jų išvaizda skiriasi priklausomai nuo laikotarpio, bet per visą istoriją į dokaebius buvo žvelgiama ne tik su baime, bet ir nuostaba – mat jie puikūs sergėtojai nuo piktų dvasių. Iki šiol žmonės rengia ritualus, skirtus dokaebių galioms sustiprinti ir tam, kad jie galėtų padėti apsisaugoti mirtingiesiems.

Apeigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jongam nori (kor. 영감놀이) – tai vieta, siejama su dokaebiais, kuri skirta egzorcizmo apeigoms Čedžu saloje. Čia dokaebiai šamanizmo apeigos atsirado 1971 m. ir tęsiasi iki šių dienų. Čedžu dialektu dokaebiai yra tariami kaip dočebi (kor. 도채비), bet šamanų apeigose jie vadinami čambongais (kor. 참봉) arba jongamais (kor. 영감). Abu pavadinimai reiškia „dievą“.

Ritualo metu šamanai persirengia goblinais ir vaidina įvairius dialogus. Korėjos mitologijoje jongamas (kor. 영감) yra turtinga mitinė būtybė, sergėjanti kaimus. Sakoma, kad jongamas (kor. 영감) kartais linki žmonėms susirgti, ypatingai gražioms plaukikėms arba našlėms, atsisakiusioms jų paslaugų. Būtent todėl Jongam nori (kor. 영감놀이) apeigos ir yra atliekamos. Tai ritualas, kuris gydo ir atkuria goblinų aukų sutrikdytą sveikatą.

Kitas panašus ritualas – tai Dokaebi-gut (kor. 도깨비굿) – jis skirtas nubaidyti dokaebius. Praeityje dokaebiai buvo laikomi pagrindiniais gaisro ir mirtinų ligų sukėlėjais. Tam, kad būtų išlaikytas kaimo saugumas, buvo pradėti rengti šamanizmo ritualai. Įdomus faktas tai, jog žvejų bendruomenėse šie goblinai yra laikomi geru talismanu, sugebančiu prišaukti laimikius į žvejybinį tinklą.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]