Diplomatinis imunitetas
Diplomatinis imunitetas – tarptautinės teisės principas, pagal kurį tam tikri užsienio valstybės pareigūnai pripažįstami turinčiais teisinį imunitetą kitos šalies jurisdikcijos atžvilgiu.[1] Tai leidžia diplomatams saugiai ir laisvai keliauti priimančiojoje šalyje bei suteikia beveik visišką apsaugą nuo vietinių ieškinių ir baudžiamojo persekiojimo.
Diplomatinis imunitetas yra viena iš seniausių ir dažniausiai naudojamų praktikų tarptautiniuose santykiuose. Dauguma civilizacijų nuo senųjų laikų suteikdavo specialų statusą ar neliečiamumą užsienio šalių pasiuntiniams ir diplomatams. Diplomatinis imunitetas skirtas palengvinti valstybių santykius, leidžiant atitinkamiems jų atstovams laisvai ir saugiai atlikti savo pareigas net ir politinės įtampos bei karinių konfliktų metu. Be to, tokia apsauga paprastai suprantama kaip abipusiai naudinga.[2]
Ilgą laiką diplomatinis imunitetas buvo universaliai laikomas kaip paprotinė teisė, tačiau dažnai tai buvo suprantama skirtingai ir buvo taikomi prieštaringi apsaugos standartai. Šiuolaikinės diplomatinio imuniteto praktikos buvo oficialiai aprašytos 1961 m. Vienos konvencijoje diplomatiniams santykiams. Ši konvencija formaliai kodifikavo teisinį ir politinį diplomatų statusą, o ją ratifikavo didžioji dauguma suverenių valstybių.[3] Taip pat šia konvencija diplomatinis imunitetas buvo suteiktas ir Šventojo Sosto apaštališkiesiems legatams.[4]
Priešingai populiariems įsitikinimams diplomatai nėra visiškai apsaugoti nuo priimančiosios šalies jurisdikcijos. Kaip ir dauguma užsieniečių, jie vis tiek gali būti paskelbti persona non grata ir išsiųsti iš šalies. Užsienio pareigūno gimtoji šalis gali atšaukti imunitetą, paprastai tuo atveju, jei jis kokiu nors būdu yra susijęs su sunkiu nusikaltimu, nesusijusiu su jo diplomatiniu vaidmeniu. Tačiau daugelis šalių atsisako atšaukti imunitetą kaip savaime suprantamą dalyką, o diplomatai neturi teisės atšaukti savo imuniteto.[5] Taip pat gimtoji šalis gali patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį savo noru arba primygtinai reikalaujant priimančiajai šaliai.[6]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Diplomatic and Consular Immunity
- ↑ Diplomatic and Consular Immunity
- ↑ „Vienna Convention on Diplomatic Relations“. United Nations Treaty Collection. United Nations. Nuoroda tikrinta 2010-04-08.
- ↑ „Holy See waives diplomatic immunity for accused nuncio to France“. Catholic News Agency. 2019-07-08. Nuoroda tikrinta 2019-10-07.
- ↑ Subramanian, S. R. (2017). „Abuse of Diplomatic Privileges and the Balance between Immunities and the Duty to Respect the Local Laws and Regulations under the Vienna Conventions: The Recent Indian Experience“. The Chinese Journal of Global Governance. 3 (2): 182–233. doi:10.1163/23525207-12340027. ISSN 2352-5193.
- ↑ Longley, Robert (2019-09-02). „Is Diplomatic Immunity a 'License to Kill?'“. ThoughtCo. Suarchyvuotas originalas 2019-10-14. Nuoroda tikrinta 2019-10-07.