Didžioji Ferma teorema
Paskutinė arba Didžioji Ferma teorema, kurią Pjero Ferma suformulavo 1637 m., skelbia, kad lygtis:
- neturi sprendinių teigiamų sveikųjų skaičių aibėje kai n > 2.
Nėra tiksliai žinoma, ar pats Ferma turėjo šios teoremos įrodymą. Atvejį, kai n=3, įrodė Leonardas Oileris, kai n=4 – pats Ferma, n=5 – Ležandras, n=7 – Lamė, n=14 – Leženas-Dirichlė.
Teoremą bendruoju atveju, visiems n 1994 m. įrodė amerikietis Endriu Vailesas ir britas Richardas Lorencas Teiloras.[1]
Apžvalga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Didžioji Ferma teorema yra Pitagoro teoremos tęsinys aukštesniems laipsniams:
kai , ir yra natūralieji skaičiai, jie vadinami Pitagoro trejetais. Pavyzdžiui, ir kadangi , galima sakyti, kad yra Pitagoro trejetas. Didžioji Ferma teorema užrašoma taip:
ir teigia, jeigu yra natūralusis skaičius didesnis už 2, tada , ir visi kartu negali būti natūraliaisiais skaičiais. Pavyzdžiui, ir , kaip ir tai patvirtina.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Fermat didžioji teorema(parengė Juozas Raulynaitis). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-02-02).