Dezurbanizmas
Dezurbanizmas (pranc. désurbanisation) – urbanistikos kryptis architektūroje, antimiestiškumo ideologija, neigianti žmonių apgyvendinimo koncentruotas formas, ypač didmiesčius.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmuosius bandymus priešpriešinti senąsias ir naująsias apgyvendinimo formas XIX a. pradžioje pareiškė socialistai utopistai. Didžiosios Britanijos tekstilės pramonės fabrikantas Ričardas Ovenas manė, kad esant geroms gyvenimo sąlygoms, gerės ir darbininkų darbo kokybė. Todėl savo darbininkams jis pastatė gerus gyvenamuosius namus, mokyklą, vaikų darželį. New Lanarke išliko jo įkurta pramoninė bendruomenė. Prancūzas utopinis socialistas Šarlis Furjė aukštino dezurbanizmo doktrinose skelbtą žmogaus ryšį su žeme, pramonės susiliejimo su žemdirbyste idėjas, įrodinėjo tolygiai išsidėsčiusių mažų gyvenviečių privalumus. Dezurbanizmo idėjas palaikė rusų sociologas anarchistas Piotras Kropotkinas, kooperatinio judėjimo ideologas prancūzų ekonomistas Šarlis Židas. Joms pritarė ir vokiečių urbanistas Brunas Tautas, kuris savo laiške – manifeste propagavo tolygiai išdėstytas, nedideles idiliškas 500–600 gyventojų darbininkų gyvenvietes ir žemdirbių kolonijas be didesnių urbanizuotų centrų.
Išsiplėtus miestams ir aštrėjant didmiesčių sukeltoms socialinėms, ekonominėms, ekologinėms problemoms šios teorijos vis labiau įsigalėjo. Dezurbanizmo sąjūdis ypač išsiplėtojo Rusijoje, ypač po B. Tauto apsilankymo 1929 m. ir jo aktyvios propagandos. Tačiau ten šios idėjos įgavo ryškų politinį atspalvį. Vienas aktyviausių Rusijos dezurbanizmo apologetų M. Ochitovičius teigė, kad miestas turėtų žlugti kapitalistinio gamybos būdo griuvėsiuose, nes kaip tik miestas pagimdė prekines kapitalistines visuomenines reikmes, pranykus šioms reikmėms, pranyktų ir pats miestas. Panašias mintis Rusijoje skleidė L. Sabsovičius, N. Miliutinas, M. Barščas, M. Ginzburgas, V. Vladimirovas, kurių projektuose buvo miestai komunos Maskvoje, Kuznecke.
Dezurbanizmo principai iš dalies buvo pritaikyti daugiausia komunistinio bloko šalyse XX a. antroje pusėje prie didmiesčių pastatytuose miestuose palydovuose: TSRS – prie Maskvos, Leningrado, Charkovo.
Lietuvoje dezurbanizmas natūraliai pasireiškė prie didesnių ir net mažesnių miestų po 1963 m. leistuose kurti kolektyviniuose soduose, kuriuose, nepaisant oficialių draudimų, buvo pradėti statyti gyvenamieji namai. Ši tendencija ypač sustiprėjo XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje kylant žemės ir energijos šaltinių kainai. Tačiau toks anarchistinis priemiesčių mikrourbanizavimas Lietuvoje teisiškai nereglamentuotas.
Kritika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ultraavangardistines dezurbanizmo idėjas kritikavo Vakarų Europos architektai ir urbanistai, ypač prancūzų architektas, neoekspresionizmo lyderis Le Korbiuzjė. XX a. viduryje spartus miestų gyventojų skaičiaus didėjimas dezurbanizmo teorijas paneigė.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Charles Fourier. Traité de l’association domestique – agricole, 2 volumes, Lyon, 1822
- Charles Fourier. Théorie de l’unité universelle, 1822–1823
- Charles Fourier. Le Nouveau monde industriel et sociétaire ou invention du procédé d’industrie attrayante etnaturelle, distribuée en séries passionnées, Paris et Londres, 1829
- Charles Fourier. Le nouveau monde amoureux, Paris, Stock, 515 p., 1999
- Bruno Taut, Paul Scheerbart, Erich Baron, Adolf Behne: Die Stadtkrone, (1917) Gebrüder Mann, Berlin 2003 ISBN 3-7861-2404-3
- Bruno Taut. Die neue Wohnung. Die Frau als Schöpferin, 1923, 2001 ISBN 3-7861-2362-4