Neoekspresionizmas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Sidnėjaus operos teatras. Arch. J. Utzonas, 1973 m.

Neoekspresionizmas (neo+ekspresionizmas) – XX a. II pusės moderniosios dailės ir architektūros kryptis, akcentuojanti meninę formą, ekspresionizmo atmaina.

Neoekspresionistinė architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neoekspresionistinė architektūra susiformavo po II pasaulinio karo kaip priešprieša asketiškam, monotoniškam ir racionaliam funkcionalizmui. Neoekspresionizmas susijęs su kitomis architektūros kryptimis: organine architektūra, brutalizmu, metabolizmu, iš dalies su neoklasicizmu.

Pastatai unikalūs, asimetriški, netaisyklingi, dinamiški, sudėtingo plano. Naudojamos metalinės, plonasienio gelžbetonio konstrukcijos, leidusios įgyvendinti bet kokią formą.

Neoekspresionizmas skirstomas į pozityvųjį ir negatyvųjį neoekspresionizmą.

Pozityvusis neoekspresionizmas – teikiama pirmenybė formai, siekiama funkcijos, konstrukcijos ir formos tarpusavio harmonijos.
Negatyvusis neoekspresionizmas – dėl išorinės formos nukrypstama manieringumą, ekstravagantiškumą, nepaisoma pastato paskirties.

Neoekspresionizmas ypač atsispindi Brazilijos (Brazilija) architektūroje.

Žymiausi architektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oskaras Nymejeris (Oscar Niemeyer; Brazilija), Liusijo Košta (Lúcio Costa, Brazilija), Le Korbiuzjė (Le Corbusier; Prancūzija), Elielis Sarinenas (Eliel Saarinen; Suomija), Jornas Utsonas (Jørn Utzon; Danija), Anrė Jakobsenas (Arne Jacobsen; Danija), Alvaras Aaltas (Alvar Aalto; Danija), Ralfas Erskinas (Ralph Erskine; Švedija) ir kt.

Žymiausi dailininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]