Desmond Mpilo Tutu
| Desmond Mpilo Tutu | |
|---|---|
 | |
| Gimė | 1931 m. spalio 7 d. Klerksdorpas, Transvalis, Pietų Afrikos Sąjunga |
| Mirė | 2021 m. gruodžio 26 d. (90 metų) Keiptaunas, Pietų Afrikos Respublika |
| Sutuoktinis (-ė) | Nomalizo Leah Shenxane |
| Vaikai | Trevor Thamsanqa, Theresa Thandeka, Naomi Nontombi, Mpho Andrea |
| Pareigos | Keiptauno arkivyskupas emeritas |
| Išsilavinimas | King's College London |
 Vikiteka | Desmond Mpilo Tutu |
Dezmondas Mpilo Tutu (angl. Desmond Mpilo Tutu; 1931 m. spalio 7 d. – 2021 m. gruodžio 26 d.)[1] – Pietų Afrikos anglikonų arkivyskupas, pirmasis juodaodis arkivyskupas Pietų Afrikoje[2], kovotojas prieš apartheidą.
1984 m. Desmondas Tutu apdovanotas Nobelio taikos premija.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tutu gimė mokytojo šeimoje, kilęs iš kosų ir tsvanų tautų. Mokėsi misijų mokyklose Johanesburge, o vėliau – Johanesburgo bantų vidurinėje mokykloje. Iš pradžių siekė medicinos karjeros, tačiau dėl finansinių sunkumų pasirinko mokytojo kelią. 1954 m. baigė Pietų Afrikos universitetą ir pradėjo dirbti anglų kalbos bei istorijos mokytoju. 1958 m. pradėjo teologijos studijas Šv. Petro teologijos koledže Johanesburge, 1961 m. buvo įšventintas anglikonų kunigu.
1962 m. išvyko į Jungtinę Karalystę, kur Karališkajame Londono koledže baigė magistro studijas teologijos srityje. 1967–1972 m. dėstė teologiją Pietų Afrikoje, o vėliau trejus metus dirbo Pasaulinės Bažnyčių Tarybos asocijuotu direktoriumi Londone.[3]
Bažnytinė ir visuomeninė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1975 m. Tutu tapo Johanesburgo Šv. Marijos katedros dekanu – pirmuoju juodaodžiu šiose pareigose. 1976–1978 m. buvo Lesoto vyskupas, o 1978 m. paskirtas Pietų Afrikos Bažnyčių Tarybos generaliniu sekretoriumi. Šioje pozicijoje tapo vienu svarbiausių apartheidą smerkiančių balsų, pabrėžęs neprievartinį pasipriešinimą ir raginęs tarptautinę bendruomenę taikyti ekonomines sankcijas režimui.
1985 m. buvo konsekruotas Johanesburgo vyskupu, o 1986 m. išrinktas Keiptauno arkivyskupu. Eidamas šias pareigas jis tapo Pietų Afrikos anglikonų bažnyčios vadovu. 1995 m. prezidentas Nelsonas Mandela paskyrė jį vadovauti Tiesos ir susitaikymo komisijai, tyrusiai žmogaus teisių pažeidimus apartheidinėje Pietų Afrikoje.[3]
Vėlesnė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1996 m. Tutu pasitraukė iš arkivyskupo pareigų ir tapo arkivyskupu emeritu. 2007 m. buvo vienas iš tarptautinės lyderių grupės „The Elders“ įkūrėjų, skatinusių taikų konfliktų sprendimą. 2010 m. paskelbė apie pasitraukimą iš aktyvios viešosios veiklos, bet liko įsitraukęs į įvairias tarptautines iniciatyvas.[3]
Kūryba ir apdovanojimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tutu parašė ar kelių knygų bendraautorius, tarp jų – The Divine Intention (1982), Hope and Suffering (1983), atsiminimų knygai No Future Without Forgiveness (1999) ir God Has a Dream (2004). Be Nobelio taikos premijos, jis buvo apdovanotas JAV Prezidento laisvės medaliu (2009), Mo Ibrahimo fondo premija (2012) ir Templtono premija (2013).[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Statement on the passing of Archbishop Emeritus Desmond Mpilo Tutu Archyvuota kopija 2021-12-26 iš Wayback Machine projekto. thepresidency.gov.za. 2021-12-26. Nuoroda tikrinta 2021-12-26.
- ↑ Tutu Desmond (Dezmondas Tutu). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 263 psl.
- 1 2 3 4 Desmond Tutu. Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2025-08-10.