Darius Lapinskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Darius Lapinskas (g. 1934 m. kovo 9 d. Jurbarke, m. 2015 m. balandžio 7 d. Čikagoje) – Lietuvos kompozitorius, dirigentas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muzikos mokėsi pas vargonininką I. Beinorių. 1944 m. su tėvais pasitraukęs į Vokietiją, Hamburge mokėsi pas S. Gailevičių. 1950 m. persikėlė į JAV. Nuo 1952 m. gyveno Bostone. Čia privačiai mokėsi muzikos teorijos, lankė fortepijono ir dirigavimo pamokas pas kompozitorių J. Kačinską. 1957 m. Bostone baigė Naujosios Anglijos konservatoriją (mokėsi pas F. J. Kuką). 19571958 m. studijas tęsė Vienoje pas H. Svarovskį, 19581960 m. – Štutgarto konservatorijoje Vokietijoje pas H. Roiterį.

19601965 m. Štutgarto operos dirigento padėjėjas ir Tiubingeno dramos teatro dirigentas, kompozitorius. Dirigavo Štutgarto radiofono, filharmonijos ir Manheimo operos orkestrams, laimėjo Viurtembergo premiją. 1965 m. grįžo į JAV. Nuo 1967 m. gyvena Čikagoje. Surengė savo kūrinių koncertų Niujorke, Čikagoje (abu 1965 m.), Bostone (1966 m.). 1968 ir 1978 m. gastroliavo Pietų Amerikoje. Nuo 1982 m. vadovavo savo įkurtai Čikagos naujajai operai. 19941995 m. dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, subūrė grupę „Jaunoji opera“.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Režisuoti spektakliai:

  • Algirdas Landsbergis. Šventasis narvas, 1978 m. Klyvlendas
  • A. Gustaitis. Mėnulio užtemimas, 1982 m. Bostonas

Kūriniai

  • Lokys, opera, 1966 m., V. Bogutaitės libretas
  • Maras, opera, 1967 m.
  • Dux Magnus, opera, past. Torontas, 1984 m. ir Vilnius, 1989 m., K. Bradūno libretas
  • Charles iš Danbuiy, opera, past. 1994 m. Vilniuje
  • Karalius Mindaugas, opera, past. 1994 m. Jurbarke
  • La Vida, opera, past. 1996 m. Vilniuje
  • Mirtis neviešpataus, kantata, 1955 m.
  • Cantata declamata, kantata, 1966 m., A. Mackaus žodžiai
  • Tolminkiemio kantata, 1980 m., pagal K. Donelaitį
  • Dalia, baletas, 1964 m.
  • Infinitus, baletas, 1972 m.

Sukūrė koncertų altui ir orkestrui, fortepijonui, styginiams ir mušamiesiems instrumentams, siuitų fortepijonui, tarp jų „Nakties sodai“, vokaliniai ciklai „Haiku“ (1961 m.), 12 dainų mecosopranui ir orkestrui, „Ainių dainos“ (1967 m.), „Septynios vienatvės“ (1969 m., pagal O. Milašių), kitų simfoninės ir vokalinės muzikos kūrinių. Muzika moderni, polifoniška ir sonoristiška, jai budinga laisva forma, išradinga įvairovė.[1]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vytautas LandsbergisDarius Lapinskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 526 psl.