Chaimas iš Valažino
Chaimas iš Valažino (1749 m. sausio 21 d., Valažinas, Abiejų Tautų Respublika – 1821 m. birželio 14 d., Valažinas, Rusijos imperija) – žydų rabinas, talmudistas ir etikas. Elijo Ben Saliamono Zalmano mokinys, įkūrė Valažino ješivą.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kartu su vyresniu broliu Sima, mirusiu 1812 m., mokėsi pas tuometį Valažino rabiną Aryeh Leib ben Asher Gunzberg, vėliau pas Rafaelį Koeną. Sulaukęs 25 metų, Chaimas tapo Elijo Ben Saliamono Zalmano, vadinamo Vilniaus gaonu, mokiniu, kurio prižiūrimas studijavo Bibliją, Mišną, Talmudą ir hebrajų gramatiką. Po gaono mirties Chaimas nepripažino kito mokytojo.
Taikydamas gaono mokymo metodiką 1803 m. CHaimas įkūrė Valažino ješivą, tapusią itin svarbia XIX a. ješiva. Valažino ješivoje iš pradžių mokėsi dešimt jaunuolių iš Valažino, kuriuos Chaimas išlaikė savomis lėšomis. Sakoma, jog jo žmona pardavusi savo brangenybes mokinių išlaikymui finansuoti. Laikui bėgant Valažino ješiva išgarsėjo ir pritraukė vis daugiau mokinių. Chaimui vadovaujant, ješiva susilaukė virš šimto mokinių ir buvo perkelta į jai skirtą atskirą pastatą.[1]
Kūriniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindinis Chaimo kūrinys yra „Nefesh ha-Hayyim“, kurį vėliau redagavo jo sūnus. Dvi šios knygos redakcijos išleistos Vilniuje, atitinkamai 1824 m. ir 1837 m. Knyga aprašoma kaip etiko-kabalistinis veikalas su chasidizmui prieštaraujančiomis tendencijomis, kadangi Chaimas, kaip ir jo mokytojas Elijas Ben Saliamonas Zalmanas, buvo nusistatę prieš šį judėjimą. „Nefesh ha-Hayyim“ pabrėžia visų pripažintų religinių praktikų prisilaikymą bei Toros studijų vertę. Kitas jo kūrinys, „Ruah Hayyim“, yra Jošuos Hešelio Levino publikuotas komentaras apie Pirkę Abotą, papildytas jo sūnaus Izaoko. Nemažai Chaimo rašinių halachos temomis buvo sunaikinta gaisro 1815 m., tačiau kai kurios jų buvo panaudotos jo pasekėjų kūriniuose.[1]