Pereiti prie turinio

Ceikinių valsčius

Koordinatės: 55°16′š. pl. 26°16′r. ilg. / 55.26°š. pl. 26.26°r. ilg. / 55.26; 26.26
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

55°16′š. pl. 26°16′r. ilg. / 55.26°š. pl. 26.26°r. ilg. / 55.26; 26.26

Ceikinių valsčius
Laikotarpis: 19191950 m.
Apytikrė valsčiaus vieta dabartinės Lietuvos žemėlapyje
Adm. centras: Ceikiniai
Vidurinė Lietuva Vidurinė Lietuva
Švenčionių apskritis (1919)
Sovietų Sąjunga Sovietų Sąjunga
Lietuvos TSR Švenčionių apskritis (1947–1950)

Ceikinių valsčius – buvęs administracinis-teritorinis vienetas dabartinės rytų Lietuvos teritorijoje. Centras – Ceikiniai.

Valsčius minimas 1919 m. Lietuvos apskričių sienų ir centrų įstatyme.[1] Netrukus panaikintas, atkurtas 1947 m. lapkričio 6 d. iš dalies Mielagėnų valsčiaus, dalies Švenčionių valsčiaus ir dalies Daugėliškio valsčiaus. Galutinai panaikintas 1950 m. birželio 20 d., jo teritorija priskirta Ignalinos rajonui (4 apylinkės) ir Švenčionių rajonui (3 apylinkės).

Valsčiaus istorija
Metai Plotas, km² Gyventojų sk. Ūkių sk. Suskirstymas Gyvenvietės
1949-01-01
(išsamiau)
127 7 apylinkės [2]
Pagrindinė gyvenvietė Apylinkė, 1949 m.[3]
Bielionys Bielionių apylinkė
Ceikinėliai Ceikinėlių apylinkė
Ceikiniai Ceikinių apylinkė
Kančioginas Kančiogino apylinkė
Kirkučiai Kirkučių apylinkė
Nevaišiai Nevaišių apylinkė
Stoniūnai Stoniūnų apylinkė
Iš viso: 7 apylinkės
  1. LR apskričių sienų ir jų centrų įstatymas (pasirašė prezidentas, ministras pirmininkas ir ministrų kabineto reikalų vedėjas). Kaunas. // „Vyriausybės žinios“, 1919-07-26, nr. 9, psl. 7.
  2. Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 142
  3. Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 143