Bronislovas Grombčevskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Bronislovas Grombčevskis
Bronislaw Grabczewski.jpg
1900 metais
Gimė: 1855 m. sausio 15 d.
Kaunatava, Rusijos imperija
Mirė: 1926 m. vasario 27 d. (71 metai)
Varšuva, Antroji Lenkijos Respublika
Veikla: Topografas, etnografas, orientalistas, karininkas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Bronislovas GrombčevskisVikiteka
Kapas Povonzkų kapinėse Varšuvoje

Bronislovas Grombčevskis (1855 m. sausio 15 d. Kaunatavoje, Rusijos imperija1926 m. vasario 27 d. Varšuvoje, Antroji Lenkijos Respublika) – topografas, etnografas, orientalistas, karininkas, keliautojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turtingo dvarininko sūnus, gimė 1855 m. sausio 15 d. Kaunatavoje. Pakrikštytas Kaunatavos bažnyčioje, o jo krikštatėviais buvo Kaunatavos kaimo dvarininkas Eligijus Kauneckas bei dvarininko Plenskio žmona Dominyka. Po 1863 m. sukilimo Bronislovo tėvas Liudvikas buvo ištremtas į Sibirą. Motina, netekusi dvaro, apleido Lietuvą ir apsigyveno Varšuvoje, kur jaunasis Grombčevskis baigė gimnaziją ir pradėjo studijas Sankt Peterburgo kalnakasybos institute. Po metų studijas nutraukė ir įstojo tarnauti rusų armijoje Varšuvoje. Tuo metu įvyko jo pirmoji didesnė kelionė į Pietų Ameriką, lydint su politine misija caro diplomatą Aleksandrą Joniną.

Grįžęs iš kelionės gavo leidimą persikelti į Azijoje dislokuotus dalinius, kuriuose ir praleido daugelį metų. Pradžioje dalyvavo visose karinėse operacijose, Rusijos vedamuose su Chivos ir Bucharos chanatais. Taip jam leido pažinti tuos kraštus ir tobulai įsisavinti vietinių žmonių kalbą, ypač tiurkų ir tadžikų. XIX a. antroje pusė pasižymėjo gausiais geografiniais tyrinėjimais ir kelionėmis, kurių metu ištyrinėta iki tol europiečiams nežinomų regionų. Tie atradimai, skatinami geriausių išradimų, ir šiuolaikinės pramonės, dažnai duodavo puikių rezultatų, kurių tarpe ir Centrinės Azijos pažinimas.

Nesuvaldomas poreikis pažinti nežinomas šalis, apėmęs Grombčevskį pasibaigus karinei kompanijai, privertė jį mesti karinę tarnybą. Užsitarnavęs posvičniko laipsnį perėjo į karinę administraciją. Prie jam priskirtų pareigų priklausė ir sienos tarp Rusijos ir Kinijos Ferganos ruože nustatymas. Grombčevskio pirmojoje ekspedicijoje pasiekti laimėjimai lėmė, kad 1888 m. Rusijos Geografijos Draugija pavedė jam suorganizuoti ir įvykdyti mokslinę ekspediciją į iki tol vien tik iš negausių pasakojimų žinomą Kandžiuto emiratą, esantį Karakoneko pietiniame slėnyje. Tai buvo nepriklausoma valstybė, dabar įeinanti į Pakistano sudėtį. Joje gyveno ligi tol žmonijoje nežinomos karinės gentys. Tą ekspediciją, kuri truko 4,5 mėnesio, keliautojas pradėjo gegužės mėnesį iš bazės Ferganoje. Tikslui pasiekti reikėjo arkliais nukeliauti apie 3 tūkstančius km per nepažįstamus Pamyro ir Hindukušo regionus nepaprastai sunkiomis sąlygomis.

Nepaisant gausių pavojų ir kliūčių pasiekė Kandžutą ir jos sostinę Baltitą, tenai įvykdydamas mokslinę užduotį. Ekspedicijos moksliniai pasiekimai buvo gausūs. Keliautojas padarė fotografines nuotraukas 1500 km ruože, 158 punktuose nustatė barometrinius duomenis virš jūros lygio, bei nustatė 14 geografinių bendravaldžių punktų. Ta medžiaga vėliau pasitarnavo kuriant tikslų Kandžuto žemėlapį. Gavo naujų duomenų apie meteorologiją, mineralogiją, zoologiją ir etnografiją. Iš viso ekspedicijos metu padarė 125 foto nuotraukas, surinko 2000 žodžių Kadžuko kalbos frazeologijos žodynui ir 200 bachamų kalbos žodynui. Už tos ekspedicijos pasiekimus Rusijos Geografijos Draugija apdovanojo Grombčevskį aukso medaliu.

Apie nenuilstančią šio keliautojo energiją liudija faktas, kad jau Kadžuko ekspedicijos metu nutarė įvykdyti neeilinę, didžiausią iš ligšiolinių ekspediciją į paslaptingą ir visiškai nežinomą Kafirstaną, apie kurią buvo surinkęs žinių ankstesnių ekspedicijų metu. Tame krašte gyveno kalniečiai Siachpusai, kaip manoma pagonys. Tas kraštas buvo sunkiai pasiekiamo pietinio Sfindukušo dalyje. Grombčevskio pasakojimo sudomintas caro Aleksandro sūnus Mikalojus paskyrė naujai ekspedicijai 12 tūkstančių rublių. Už 1889 m. Kafiristano ekspediciją ir gautus rezultatus Grombčevskiui buvo suteiktas papulkininkio (leitenanto) laipsnis bei 400 rublių metinė pensija iki gyvos galvos.

Tai buvo paskutinė Grombčevskio kelionė karjeroje. Dėl kokių priežasčių atsisakė tolesnių kelionių nėra pilnai išaiškinta. Tiktai žinoma, kad jų atsisakęs pasišventė administraciniai tarnybai, kurioje pasiekė divizijos generolo rangą būdamas Kvantungo generaliniu komisaru ir Astrachanės gubernatoriumi. 1905 metais dėl savo liberalių pažiūrų Grombčevskis patyrė Nikolajaus II nemalonę, buvo nušalintas nuo pareigų ir ištremtas iš Rusijos. Tuo būdu atsidūrė Prancūzijoje ir Maroke kaip Rusijos Raudonojo Kryžiaus atstovas Ispanijos – Maroko kare, kuris vyko 1908 metais. Į Lenkiją grįžo 1910 m. ir apsigyveno Varšuvoje, kur trumpam įsidarbino Valstybiniame meteorologijos institute. I pasaulinio karo metu dar kartą atsidūrė Azijoje. Buvo prie Juodosios jūros, Japonijoje, Ceilone, ir 1920 m. grįžo į Varšuvą.

Paskutinius gyvenimo metus pašventė savo kelionių aprašymams, kurie buvo išleisti 19241925 m. trimis tomais. Mirė Varšuvoje 1926 m. vasario 27 dieną. Palaidotas Povonzkų kapinėse. Grombčevskis buvo vienas iš pirmųjų naujųjų laikų keliautojų, kurio surinkti duomenys žymiai prisidėjo prie likusių baltųjų dėmių ištyrimo Azijos dalies žemėlapyje. Dėka jo surinktų duomenų buvo galutinai į visumą sujungtas ir sudarytas teisingas topografinis žemėlapis. Savo tyrinėjimais garbę ir pripažinimą Grombčevskis nusipelnė ir už Rusijos ribų.[1]

Darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Отчёт о поездке в Кашгар и Южную Кашгарию (1887)
  • Наши интересы на Памире. Военно-политический очерк (1891)
  • Современное политическое положение памирских ханств и пограничной линии с Кашмиром (1891)
  • Podróże gen. Grąbczewskiego (t. 1-3 1924)
  • Przez Pamiry i Hindukusz do źródeł rzeki Indus (1925)
  • W pustyniach Raskemu i Tibetu (1925)
  • Kaszgaria (1925)
  • Na służbie rosyjskiej (1926)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ludwik Bazylow, Historia Rosji Tom II, wyd. PWN, Warszawa, 1983 ISBN 83-01-03731-8; Encyklopedia Powszechna PWN, Warszawa 1974.
  • Irena Gieysztorowa, Polscy podróżnicy, [w:] Wkład Polaków do kultury świata, red. M. Krępiec, Lublin 1973.
  • Peter Hopkirk. The Great Game: The Struggle for Empire in Central Asia, Kodansha International, 1992, ISBN 4-7700-1703-0, 565p.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]