Briulio terasa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Elbės krantinės gatvė Terrassenufer, kiek aukščiau Briulio terasa vaikšto turistai pro Dresdeno įžymybes – iš kairės: Meno akademija, Sekundogenitur rūmai, buvusio Saksonijos parlamento pastatas Ständehaus; tolumoje matosi Švč. Trejybės katedros bokštas ir Semperio operos teatras.

Koordinatės: 51°03′12,3″ š. pl. 13°44′24,7″ r. ilg. / 51.05000°š. pl. 13.73333°r. ilg. / 51.05000; 13.73333 Briulio terasa (vok. Brühlsche Terrasse, kartais vok. Brühl-Terrasse) – pėsčiųjų promenada rytinės Vokietijos Dresdeno mieste.

Virš Terrassenufer gatvės iškilusi apie 10 m, plotis svyruoja tarp 10 ir 40 metrų. Atkarpoje tarp Augusto tilto (vok. Augustusbrücke) ir Karolos tilto (vok. Carolabrücke) jos ilgis siekia 500 m. Nutiesta Elbės upės kairiajame krante, ji eina išilgai svarbesnių miesto architektūrinių įžymybių, todėl itin mėgiama turistų. Nuo XIX a. vadinama „Europos balkonu“ ir tuo vardu daug kartų aprašyta grožinėje literatūroje, jos vaizdas ypač efektingai atrodo iš priešingo upės kranto, jį savo garsiame vedute įamžino dailininkas Kanaletas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVI a. šioje vietoje buvo miesto gynybiniai įrengimai. XVIII a. grafas Heinrichas fon Briulis (vok. Heinrich von Brühl) užsakė architektui Johanui Kristofui Kniofeliui (vok. Johann Christoph Knöffel) Dresdene pastatyti rūmus, galeriją, belvederį, taip pat suprojektuoti ir pasodinti parką. Visi šie objektai vėliau buvo pavadinti Briulio vardu. Tarp statinių buvo ir Briulio terasa, kuri po perstatymo prarado savo karinę reikšmę.

Pralaimėjusi Tautų mūšyje Saksonijos karalystė buvo Rusijos imperijos kariuomenės okupuota. Tuometinis krašto valdytojas kunigaikštis Nikolajus Repninas–Volkonskis (rus. Николай Григорьевич Репнин-Волконский) įsakė leisti Briulio terasą lankyti plačiai visuomenei. Architektui Gotlobui Fridrichui Tormajeriui (vok. Gottlob Friedrich Thormeyer) užsakyta įrengti į terasą laiptus nuo upės pusės, jie buvo papuošti liūtų skulptūromis. XIX a. į pasivaikščiojimų promenadą atidaryti papildomi keliai iš gretutinių gatvių ir aikščių.[1] 1860 m. žemiau terasos nutiesta krantinės gatvė Terrassenufer.[2] Pasivaikščiojimo trasą papuošė keletas skulptūrinių paminklų.

Terasos apsauginė tvorelė. Pasak legendos, įspaudą jos turėkle paliko valdovo Augusto Stipriojo nykštis. Pasakotojai dažnokai nutyli, kad terasa buvo aptverta gerokai vėliau, jau po monarcho mirties.[3]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Woldemar Hermann; Eckhart Schleinitz (Hrsg.); Michael Schleinitz (Hrsg.) Tagebuch meines Wirkungskreises in der Architektur. Hermanns Bautagebuch von 1826 bis 1847. – Radebeul: Verlag Notschriften, 2006, S. 94; ISBN 978-3-933753-88-5
  2. Manfred Zumpe. Die Brühlsche Terrasse in Dresden. – Berlin: Verlag für Bauwesen, 1991, S. 179; ISBN 3-345-00207-8
  3. Daumenabdruck August des Starken // das-alte-dresden.de

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka