Belajos apgultis (1634 m.)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Smolensko apgultis
ATR–Rusijos karas (1632–1634)

Belo tvirtovės pylimai
Data 1634 m. kovo 13 d. – gegužės 8 d.
Vieta Belas, Tverės sritis, Rusija
Rezultatas ATR atsitraukimas ir 1632–1634 m. karo pabaiga
Priešininkai
Abiejų Tautų Respublika Rusijos carystė
Vadai
Vladislovas IV Vaza
Kristupas II Radvila 		Fiodoras Volokonskis
Pajėgos
~20 000 ~1000
Aukos
~4000 ~250

Belajos apsiaustis – 1634 m. kovo 13 – gegužės 8 d. trukusi Belajos tvirtovės (dabar Belas, Tverės sritis, Rusija) apsiaustis, 1632–1634 m. ATR–Maskvos karo dalis, Smolensko apsiausties (1633–1634 m.) tęsinys, karinis susidūrimas, sustabdęs ATR pajėgų judėjimą į Maskvą ir užbaigęs 1632–1634 m. karą.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Belą 1355 m. užėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė, o 1405 m. jį užėmė Maskva. 1508 m. tvirtovę nesėkmingai  bandė atsiimti Žygimanto Senojo pajėgos. 1610 m. miestą užėmė Lietuvos kariuomenė. 1613 m. be kovos grįžo į rusų rankas, 1618 m. – atiteko ATR, bet 1632 m. prasidėjusio 1632–1634 m. ATR–Maskvos karo metu vėl buvo užimta Maskvos pajėgų.

1634 m. pradžioje, nutraukęs Smolensko apgultį ATR karalius Vladislovas Vaza patraukė į Maskvą. ATR pajėgas sudarė iki 30 tūkstančių karių su 150 patrankų. Pakeliui buvo Belaja tvirtovė. Jos įgulą sudarė apie tūkstantis karių su 20 nedidelio kalibro patrankų. 1633 metų pradžioje tvirtovės komendantas Fiodoras Fiodorovičius Volkonskis turėjo tik apie 500 labai įvairios sudėties žmonių – Maskvos lankininkų, bajorų ir šaktinių iš Jaroslavlio, Dmitrovo, Rževo. Savo iniciatyva jis apmokė ir apginklavo kelis šimtus „laisvų žmonių“ iš Belskio ir Smolensko rajonų gyventojų, padidindamas garnizoną iki maždaug 1000–1100 žmonių.[1]

Apgulties eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1634 m. kovo 13 d. V. Vaza pamėgino užimti tvirtovę su 800 raitelių būriu, tačiau, apšaudytas garnizono, atsitraukė. ATR pajėgus įsirengė stovyklą prie Michailovskio vienuolyno ir išsiuntė pasiuntinius į Belają (bajorus Stognevą ir Abragamovičių), reikalaudamas nedelsiant atiduoti miestą, „nelaukdamas jo karališko pykčio“. Nepaklususiems grasino mirtimi. Karaliaus pasiuntiniai tvirtovės įgulą informavo ir apie pagrindinių Rusijos pajėgų kapituliaciją prie Smolensko. Tačiau Volkonskis atsisakė, sakydamas, kad Šeinas jam „ne pavyzdys“.[2]

Nepavykus kovo 16 d. ir kovo 18 d. surengtiems šturmams pradėta tvirtovės apgultis. Tvirtovė buvo apšaudoma iš patrankų ir mortyrų, buvo naudojami padegamieji sviediniai. Po sienomis buvo iškasti keturi tuneliai. Taip pat buvo bandoma užtvindyti miestą vandeniu iš aplinkinių ežerų. Naktį iš balandžio 29 į 30 d. V. Vaza asmeniškai prižiūrėjo tvirtovės apšaudymą padegamaisiais sviediniais.

Balandžio 30 dieną buvo numatytas naujas šturmas, kuris neįvyko dėl to, kad dalis bajorų atvirai atsisakė jame dalyvauti. Lietuvos kancleris Kristupas Radvila asmeniškai turėjo įtikinėti savo didikus.

Gegužės 1 d. „lenkai bandė susprogdinti Belajos įtvirtinimus požemine mina, tačiau horologai nesugebėjo tiksliai išdėstyti galerijos ir dėl minos sprogimo, kuris visiškai nesugadino įtvirtinimų, žuvo 100 lenkų pėstininkų“.[3] Antrosios minos sprogimas taip pat nesukūrė laukiamo efekto. Po kelių išpuolių pavykus sugriauti miesto sieną, ATR samdiniai pėstininkai vėl pradėjo šturmą. Gynėjams pavyko atsilaikyti ir netgi kontratakuoti bei užgrobti 8 lenkų vėliavas,[2] sunaikinti rinktinį Wagerio pulką ir sužeisti patį karalių.[3] Sėkmingai atsitraukę tvirtovės gynėjai greitai žemėmis ir rąstais užtaisė sienų plyšius.

Vladislovas, kuriam šios nedidelės tvirtovės apgultis tapo garbės reikalu, nusprendė bet kokia kaina tęsti apgultį. Pavasarinių šalnų ir maisto stygiaus sąlygomis tai buvo klaidingas sprendimas.

Mūšio aprašymas kunigaikščio F. F. Volkonskio laiške.[4]

Lenkijos karalius Vladislovas ir kunigaikštis Kazimieras ir etmonas Radivila su lenkų ir lietuvių žmonėmis ir su vokiečiais ir su būriu stovėjo prie Belajos fortuose ir apkasuose 24 vietose ir artėjo prie miesto, ir nuo arklio, ir nuo sienos. būrį sušaudė į miestą, o bokštus padegė, po miestu ir po tvirtove buvo iškasti keturi tuneliai, iš ežerų buvo išleistas vanduo, o miesto gyventojams taisytos visokios sunkios sąlygos, daug kartų pulta. O gegužės 1 d., pirmą valandą, miestas ir sargybos bokštas buvo susprogdinti dviem minomis, o su tomis išplėštomis ir kitomis vietomis prie miesto priartėjo lenkų ir lietuvių žmonės; ir iš Dievo gailestingumo ir valdovo... laimės, per lenkų, lietuvių ir vokiečių žmonių puolimus ir būrius sumušė daug žmonių, paėmė į nelaisvę karininkų, <užgrobė> vėliavas, būgnus, vamzdžius, muškietas ir protozanus, ir puošnius patrankų sviedinius, o kapitonų (karininkų) ir lenkų, ir lietuvių, ir vokiečių į nelaisvę paėmė 112 žmonių; o lenkų ir lietuvių žmonės buvo atstumti iš miesto ir iš tvirtovės. O gegužės 8 dieną Viazmos keliu karalius Vladislovas ir kunigaikštis Kazimieras bei etmonas Radivila su lenkais, lietuviais ir vokiečiais bei su gurguole pasitraukė nuo Belajos.

{{{2}}}


Gegužės 8 d. V. Vaza nutraukė apgultį. Tvirtovės apgultis truko 8 savaites ir 3 dienas. Dėl didelių nuostolių (šiuolaikiniais vertinimais daugiau nei 4000 žmonių,[5] tai yra apie 15% viso kariuomenės skaičiaus) lenkai Baltąją tvirtovę praminė „Raudonąja“. Iki to laiko kunigaikščiai Dmitrijus Čerkaskis ir Dmitrijus Požarskis prie Možaisko surinko apie 10 tūkst. karių dydžio Rusijos kariuomenę. Susidūrusi su bado grėsme bei plintančiu dezertyravimu ATR kariuomenės vadovybė pradėjo taikos derybas.[2][6]

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Belo tvirtovės piliakalnis (XXI a. pradžia)

1634 m. birželį prie Polianovkos upės buvo sudaryta 20 metų trukmės Polianovkos taika, kuri iš esmės patvirtino Deulino paliaubomis nustatytas sienas. Ji taip pat numatė 1605–1618 m. ATR–Maskvos karo metu Rusijos carystės netektų žemių grąžinimą Rusijai, Vladislovo Vazos atsisakymą nuo bet kokių teisių į Maskvos sostą. Belas atiteko ATR.

Belo gynybai vadovavęs kunigaikštis Fiodoras Volkonskis pergalingai grįžo į Maskvą, užgrobtos aštuonios ATR dalinių vėliavos buvo pakabintos Ėmimo į dangų (Uspenskio) katedroje. Caras Michailas Romanovas suteikė jam okolničio statusą, taip pat padovanojo savo kailinius, taurę ir dvarus.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Богатырёв А. А. Возвращение потерянных «отчин». Героическая оборона русским гарнизоном крепости Белая во время осады её поляками. 1634. // Военно-исторический журнал. – 2015. – № 3. – С. 49.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 Шефов Н. А. Битвы России. – М.: АСТ, 2002. – (Военно-историческая библиотека)
  3. ↑ 3,0 3,1 Волков, В. А. „Смоленская война (1632—1634 гг.)“ (rusų). Nuoroda tikrinta 2011-03-01. {{cite web}}: no-break space character in |first= at position 3 (pagalba); no-break space character in |title= at position 28 (pagalba)
  4. ↑ Акты Московского государства, т. 1, с. 660, № 717
  5. ↑ „Волков В. А. «Смоленская война (1632—1634 гг.)»“. Nuoroda tikrinta 2011-03-01. {{cite web}}: no-break space character in |title= at position 9 (pagalba)
  6. ↑ Dariusz Kupisz, Smoleńsk 1632–1634, p. 230

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • (PL) Kupisz, Dariusz, Smoleńsk 1632–1634, Warszawa 2001, Bellona
  • (RU) Шефов Н. А. Битвы России. – М.: АСТ, 2002. – (Военно-историческая библиотека). – ISBN 5-17-010649-1.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Belajos_apgultis_(1634_m.)&oldid=7237338"