Batakių piliakalnis

Koordinatės: 55°20′51″ š. pl. 22°31′05″ r. ilg. / 55.34750°š. pl. 22.51806°r. ilg. / 55.34750; 22.51806
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Batakių piliakalnis
Batakių piliakalnis
Batakių piliakalnis
Koordinatės
55°20′51″ š. pl. 22°31′05″ r. ilg. / 55.34750°š. pl. 22.51806°r. ilg. / 55.34750; 22.51806
Vieta Tauragės rajonas
Seniūnija Batakių seniūnija
Aukštis 8-9 m
Plotas 40 x 22
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas II tūkstantmečio pradžia - XIV a.
Žvalgytas 1899, 1928, 1961
Registro Nr. AR1175 / 23931, 23932, 3452 /A756KP

Batakių piliakalnis su gyvenviete arba Pilutė, Švedų kalnaspiliakalnis ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 23931) Tauragės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Batakių miestelio, Ančios ir Ūkio santakos. Pasiekiamas Batakiuose važiuojant iš vakarų, Ateities gatve priešais Ančią pasukus į dešinę pietų kryptimi Pilaitės gatve, už 120 m, prieš tiltą už namo Nr. 14 tvarto dešinėje vėl pasukus į dešinę vakarų kryptimi, už 50 m, yra kairėje, kitapus Ūkio upelio.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnį sudaro tarp upių įsiterpusios aukštumos kampas. Šlaitai statūs, 8–9 m aukščio. Aikštelė trikampė, pailga pietų – šiaurės kryptimi, 40 x 22 m dydžio su kultūriniu sluoksniu. Piliakalnį iš pietvakarių juosia apie 2,5 m aukščio, 18 m pločio, 27 m ilgio pylimas, kurio išorinis 5 m aukščio šlaitas leidžiasi į tiesų 27 m ilgio, 10 m pločio, 2,5 m gylio griovį. Už griovio supiltas antras 0,5 m aukščio, 4,5 m pločio pylimas. Rytiniame ir šiauriniame aikštelės kraštuose yra 2 m pločio, 0,2 m aukščio pakilimas - lyg čia buvęs pylimas. Šiaurrytinėje pusėje 10x4 m dydžio aukštumos smaigalys atkirstas 9 m pločio, 3,5 m gylio grioviu.

Į pietus nuo piliakalnio yra senovės gyvenvietės žymių liekanų. 1915 ir 1944 m. piliakalnis apardytas apkasų,[1] šlaitai vietomis paveikti erozijos (stabilizuoti 1994 m.). Aikštelė dirvonuoja, šlaitai ir gynybiniai įrenginiai apaugę lapuočiais. Į piliakalnį iš šiaurės vakarų pusės įrengti laiptai.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnį 1899 m. aprašė Fiodoras Pokrovskis, 1928 m. žvalgė Petras Tarasenka. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1961 m. atliko Lietuvos istorijos institutas.[2] Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia - XIV a.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorikai Romas Batūra, Alvydas Nikžentaitis mano, kad ant piliakalnio stovėjo Aukaimio pilis, minima nuo 1285 m.[3] 1285 m. ją nesėkmingai puolė kryžiuočiai, niokoję pilies apylinkes 1292 ir 1300 m. 1302 m., padedant išdavikui, pilis užimta ir sudeginta, tačiau netrukus vėl atstatyta, nes 1305 m. kovo 7 d., padedant kitam išdavikui, ji vėl užimta ir sudeginta. Po to pilis buvo atstatyta dar kartą, nes 1328 m. sudegintas jos papilys, 1329 m. vasarį - pati pilis. Vėliau, iki 1395 m. minimas tik pilies laukas, tad pati pilis, matyt, daugiau nebebuvo atstatyta.

Aplinkiniai piliakalniai

Indijos piliakalnis 20 km
Kreivių piliakalnis 18 km
Juškaičių piliakalnis 9 km
Simėnų piliakalnis 11 km
Nosaičių piliakalnis 8 km
Ivangėnų piliakalniai 10 km
Naujininkų piliakalnis 18 km
Pagramančio piliakalnis 18 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Kalnųjų piliakalnis 35 km
Galkaičių piliakalnis 28 km
Dapkiškių piliakalnis 19 km
Gilandžių piliakalnis 30 km
Kiukiškių piliakalnis 13 km
Meškininkų piliakalnis 22 km
Eržvilko piliakalnis 15 km
Kartupėnų piliakalnis 40 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Adolfas TautavičiusBatakių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 705 psl.
  2. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1975. t.2 p.38.
  3. Mūsų paveldas. Batakių piliakalnis
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t.2 p. 38 (Nr. 70);
  • Tomas Baranauskas. 2003. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis // Lietuvos archeologija. Vilnius. T. 24, p. 59, 78.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вильна, 1899, c. 150

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]