Baroko muzika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Baroko muzika – baroko epochos muzikos stilius.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Apie XVII a. pradžią Renesanso epochą pamažu pradėjo keisti barokas (pranc. baroque – įmantrus, vingrus), pradžią gavęs Italijoje, Romos mieste, iš ten paplito po visą Europą. Barokas tęsėsi iki XVIII a. pabaigos.

Baroko bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Baroko muzika labai iškilminga ir didinga, stengiamasi apstulbinti klausytoją didybe, įtikinti, kad baroko muzika – tai dievų muzika. Baroko muzikoje vyrauja dideli chorai, orkestrai (dažnai iki 5 orkestrų vienu metu), stiprių balsų solistai. Labai paplitę didelės apimties kūriniai (kantatos, requiem, pasijos, ir t. t.).

Buvo paplitę šie žanrai:

Baroko muzikoje labai mėgstamas improvizacijos menas. Populiarūs styginiai instrumentai. Tuo laikotarpiu susiformavo dabartinė (penkialinijinė) natų rašyba. Melodijos, ypač jų pabaigos pagražinamos daugybe šalutinių melodijų (foršlagai, trelės ir t. t.). Melodijų linijos pinasi tarpusavyje, sudarydamos painų derinį, kuriam suprasti reikia turėti gerą muzikinį išsilavinimą.

XVIII a. pradžioje vėlyvojo Baroko metu muzika tampa grakštesnė, žaismingesnė, subtilesnė. Tokia muzika vadinama Rokoko muzika ir dažnai atliekama klavesinu.

Kompozitoriai[taisyti | redaguoti kodą]

Žymiausi to meto kompozitoriai ir jų kūriniai:

Tuo metu gyveno ir smuikus meistravo Antonijus Stradivarijus.

Lietuvių kompozitoriai:

  • V. Šamotulietis
  • K. Bazilikas
  • M. Gomulka
  • L. Marencijus