Balys Valušis
Balys Valušis (arba Boleslovas Valiušis; 1867 m. liepos 12 d. Inkilų k., Pabaisko valsčius, Ukmergės apskritis – 1952 m. lapkričio 26 d. Kaune), vargonininkas, chorvedys ir knygnešys.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Mokėsi Ukmergės keturklasėje mokykloje, bet dėl tėvo mirties mokslą nutraukė ir išmoko vargonininko amato. 1882–1884 m. vargonininkavo Molėtuose ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1889 išvyko į Varšuvą pasitobulinti vargonininkų mokykloje. Grįžęs į Lietuvą, 1900 m. pradėjo vargonininkauti Kuktiškių parapijoje ir tęsė knygų platinimo darbą. 1901–1904 m. vargonininkavo Švenčionėliuose, o 1905–1913 m. Valkininkuose.
Čia suorganizavo didelį chorą, jį mokė giesmių ir dainų. Choras 1906 m. dalyvavo M. Petrausko operos „Birutė“ ir dramos „Kęstutis“ pastatymuose Vilniuje. Vilniaus dienraštis „Lietuvos žinios" 1911 m. birželio 14 d. rašė, kad "šiomis dienomis Valkininkų choras, vedamas vietinio vargonininko B. Valiušio buvo atvažiavęs Vilniun ir pridainavo keletą lietuviškų dainelių fonografan". Tai buvo pirmosios Lietuvoje įrašytos patefono plokštelės, tais pačiais metais išleistos Londono "The Gramophone company" su "Zonophone" prekiniu ženklu. Be koncertų, choras rengdavo vaidinimus, gegužines ir skleidė lietuvybę. 1913 m. B. Valusis persikėlė į Vabalninką ir įkūrė pučiamųjų instrumentų orkestrą. 1915 m. pasitraukęs į Maskvą, iš lietuvių pabėgėlių subūrė chorą. Paskui išvyko į Kaukazą – Jekaterinodarą. 1918–1926 m. gyveno ir dirbo Vilniuje, o vėliau Kaune. Surinko daug lietuvių liaudies dainų, tautosakos ir retų lietuviškų žodžių. Dar 1908 m. su prof. A. R. Niemiu važinėjo rinkdami tautosaką.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.