Bacbai
| Bacbai | |
|---|---|
 | |
| Gyventojų skaičius | ~2500 |
| Populiacija šalyse |  Gruzija
|
| Kalba (-os) | bacbų |
| Religijos | stačiatikiai |
| Giminingos etninės grupės | čečėnai, ingušai |
Bacbai (bac. бaцби (vns. бацав); čeč. бей, бaцой; gruz. ბაცბები, წოვათუშები) – maža čečėnams ir ingušams gimininga tauta (2009 m. jų buvo apie 2500). Tai vienintelė vainachų tauta, išpažįstanti stačiatikybę.
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Istoriškai gyvena Tušetijoje – kalnų srityje šiaurryčių Gruzijoje, Andžio Koisu upės aukštupyje kartu su gruzinais tušinais. Šiuo metu dauguma bacbų gyvena Zemo Alvanio kaime ties Achmetos miestu Alazanio aukštupyje (Kachetija, pietinis Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio šlaitas).
Kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kalba bacbų kalba, kuri neturi raštijos, taip pat gruzinų kalba.
Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viena versija aiškina, kad bacbai galbūt yra palikuonys ingušų, kurie XVI a. persikėlė iš Erzio (aukštikalnių aūlas) Džeiracho tarpeklyje Armchio upės baseine. Pagal liaudies padavimus bacbai atėjo iš Vabua vietovės Kalnų Ingušijoje.[1] XIX a. pab. – XX a. pr. leistas Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas taip aprašė tušinų (bacbų) kalbą, siedamas bacbų kilmę su čečėnais: „Dar senais laikais tarp tušinų apsigyveno nedidelė čečėnų bendruomenė, save vadinanti bacbais. Didžioji dalis šių čečėnų, anksčiau sudariusi Covos bendruomenę, neseniai persikėlė į Alazanio lygumą ir apsigyveno ties Achmeto kaimu“.[2].
Autoritetingas Kaukazo tyrinėtojas Piotras Uslaras apie bacbų kilmę rašė: „Tiesa, kad tušinai taip par priklauso nochčių genčiai, ką rodo jų kalbos gramatinė sandara, bet jie, pasidavę gruzinų įtakai, visiškai persigimė ir prarado čečėnišką charakterį.“[3]
Pagal 1926 m. surašymo duomenis Tarybų Sąjungoje gyveno 6 bacbai.[4] Gruzijoje bacbus, skirtingai negu kistinus, oficialiai laikė ne savarankišku etnosu, o gruzinais. N. Volkova savo knygoje „Etniniai procesai XIX-XX a. Užkaukazėje“ (Этнические процессы в Закавказье в XIX—XX в.) rašė: „per kelis paskutinius šimtmečius bacbams ir daliai kistinų gruzinų kalba tapo antrąja gimtąja kalba“, bet „nežiūrint į kalbinę ir kultūrinę asimiliaciją 1948 m. dar buvo senų žmonių, prisiminusių čečėnų kalbą, čečėnų papročius“.[1]. Ji taip pat rašė: Bacbų ir kistinų pavyzdyje matyti šių tautų susiliejimo su gruzinais procesas. Intensyviausias jis buvo cova-tušinų bendruomenėje, dauguma jų antroje XIX a. pusėje asimiliavosi su gruzinais: bacbai perėmė jų kostiumus, papročius, dainas ir pan.[1]
Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bacbų kultūroje daug gruziniškosios kultūros elementų.[5]. Rusijos etnografijos muziejus bacbus priskiria gruzinų subetnosams, o su bacbais siejamus eksponatus muziejaus kolekcijose priskiria čečėnams.[6].
Seniesiems bacbų aūlams būdinga bokštiškoji architektūra, bendra su ingušais, čečėnais ir gruzinais tušinais.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Институт этнологии и антропологии им. Н.Н. Миклухо-Маклая. Кавказский этнографический сборник. www.history.az
- ↑ Кавказские языки // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона: В 86 томах (82 т. и 4 доп.). — СПб., 1890—1907.
- ↑ П. К. Услар, — «Древнейшие сказания о Кавказе» — Тифлис: Изд. Кав. воен.-нар. упр. при содействии Кавк. отд. Рус. геогр. о-ва, 1881 г. — с.182
- ↑ Всесоюзная перепись населения 1926 года. Национальный состав населения по республикам СССР
- ↑ „Бацбийцы“. БСЭ. Suarchyvuota iš originalo 2012-02-16. Nuoroda tikrinta 2014-03-29.
- ↑ „"Бацбийцы"“. Российский этнографический музей. Suarchyvuota iš originalo 2012-02-16. Nuoroda tikrinta 2014-03-29.