Bažnyčių archeologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Bažnyčių archeologijaarcheologijos mokslo šaka, skirta vienos tematikos objektų tyrimams. Kartais literatūroje ji dar vadinama bažnytine archeologija. Pasaulyje paplitusios bažnyčių archeologijos tyrimų objektas yra krikščioniškųjų kulto pastatų vietos ir jų aplinka. Bažnyčių archeologija savo tyrimais siejasi su krikščioniškąja archeologija ir Biblijos archeologija.

Bažnyčių archeologija Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl ideologinių priežasčių šios tematikos archeologijos tyrimai negalėjo būti sistemingai vykdomi Sovietinėje Lietuvoje.[reikalingas šaltinis] Iki 19881990 m. didesnės apimties krikščioniškų kulto pastatų vietų tyrimai būdavo tik išimtys, platesnių tyrimų kontekste. Kaip piliakalnių, pilių teritorijų ar jų aplinkos dalys buvo tirtos bažnyčių vietos – Vilniaus Šv. Onos ir Šv. Barboros Žemutinėje pilyje: 19551961 m., archeologas A. Tautavičius; Kernavės: 1988–1991 m., A. Jankauskas, A. Luchtanas; Punios: 19721973 m., A. Markelevičius; Liškiavos: 1975 m., A. Markelevičius; Skaisčiausiosios Dievo Motinos gimimo cerkvė Trakuose, Galvės ežero saloje: 1988 m., B. Lisauskaitė. Archeologinių žvalgymų, paveldosaugos ir gelbėjimo archeologijos kontekstuose tirta Vilniaus Arkikatedra bazilika: 19691988 m., Jučienė, 1982; N. Kitkauskas; Koplyčkalnio (Pienionių) koplyčios vieta: 1975 m., Česnys, V. Urbanavičius; Gėluvos evangelikų reformatų bažnyčios vieta: 1974 m., Česnys, V. Urbanavičius. 1988 m. rudenį tikintiesiems grąžinta Vilniaus Arkikatedra ženklino valstybės požiūrio į bažnyčią, kaip instituciją pasikeitimus. Tai atvėrė kelius ir „oficialiems“ bažnyčių archeologijos tyrimams. Pažymėtina, kad bažnyčių tyrimai, kaip atskiras skyrius leidinyje “Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje” išskiriami nuo 1988 m.

Bažnyčių archeologijos tyrimai yra svarbūs Lietuvoje, kur didžioji dalis rašytinių šaltinių yra vėlesni nei XVII a. vidurio, o patys ankstyviausi ikonografiniai šaltiniai yra ne ankstyvesni kaip XVI a. pabaigos Archeologinius tyrimus patogiausia atlikti išnykusių bažnyčių vietose. Lietuvoje išsamiausiai archeologiškai tyrinėtos yra šios bažnyčių vietos: Vilniaus arkikatedra Bazilika, Vilniaus Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčia, Verkių (prie Vilniaus) bažnyčia, Kernavės, Tauragnų, Gėluvos, Dubingių, Punios, Klaipėdos Šv. Jono, Trakų, Kriukų, Paparčių parapinės ir vienuolynų bažnyčios.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]