Auvietai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Auvietai (viet. Âu Việt, kin. 甌越, pinyin: Ōuyue) – istorinė tajų-kadajų tauta, senovėje gyvenusi dab. šiaurės Vietname ir pietinėje Kinijoje. Auvietai koncentravosi dab. Kinijos Guangsi provincijoje bei Šiaurės rytų Vietname. Jie laikomi tiesioginiais dabartinių džuangų, nungų protėviais.

Auvietais kartais vadinama ir kita etninė grupė, tuo metu gyvenusi Džedziango provincijos pietuose. Kad nemaišyti, pastarieji auvietai vadinami terminu rytiniai ou (kin. 東甌, pinyin: Dong'ou), o Guangsi auvietai - terminu vakariniai ou (viet. Tây Âu, kin. 西越, pinyin: Xī Ōu).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kinų šaltiniuose auvietai minimi kaip viena iš šimto vietų tautų, gyvenusių į pietus nuo Jangdzės upės baseino. Joms buvo priskiriamos pačios įvairiausios lingvistinės grupės. Avietai apibūdinami kaip nešioję trumpus plaukus, juodinęsi dantis ir darę tatuiruotes.

Vėlyvuoju laikotarpiu dalis auvietų sukūrė gentinę konfederaciją Namkuongą (viet. Nam Cương) su sostine dab. Kaobango provincijoje. Auvietai prekiavo ir kariavo su savo pietiniais kaimynais lakvietais (austroaziečiai). 258 m. pr. m. e. Namkuongo vadas An Zuongas (viet. An Dương Vươngčunomas: 安陽王) nukariavo lakvietus, prijungė jų karalystės Vanlango teritorijas ir sukūrė Aulako karalystę. Auvietams maišantis su lakvietais išsivystė vietnamiečių tautybė. Likę savo žemėse auvietai ilgainiui išsivystė į džuangus ir nungus.