Australijos ganymo šuo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Australijos ganymo šunys

Australijos ganymo šuo (angl. Australian Cattle Dog) – šuns veislė, išvesta Australijoje galvijų varymui, ypač nelygiose, kalvotose vietovėse.

Veislės istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Verslininkas Džordžas Holas ir jo šeima į Naujojo Pietų Velso koloniją atvyko 1802 m. Iki 1825 m. Aukštutinio Hanterio slėnyje įkūrė dvi galvijų stotis ir pradėjo plėtrą į Liverpulio lygumas, Naująją Angliją ir Kvynslandą. Atgabenti galvijus į Sidnėjaus rinkas buvo sunku, nes tūkstančius galvijų reikėjo pervaryti tūkstančius kilometrų atšiauriomis sąlygomis, dažniausiai nelygiais, akmenuotais keliais, Pervarymui reikėjo šuns, tačiau kolonijiniai darbiniai šunys buvo naudingi tik nedideliais atstumais ir dirbant su galvijais kiemuose. Šią problemą išsprendė galvijų augintojas Tomas Holas, sukryžminęs varovų šunis su dingais, kuriuos pats prijaukino. Išvesta veislė pagal jos veisėją buvo pavadinta Holo hileriais (Halls Heelers). Šiuos šunis naudojo tik jo šeima, ir tai suteikė pranašumą prieš kitus galvijų augintojus. 1870 m., po Holo mirties, kai jo turtas buvo parduotas aukcione, veislė tapo prieinama ne tik jo šeimos nariams ar partneriams, bet ir kitiems veisėjams. Iš jos buvo išvestos dvi modernios šunų veislės – Australijos ganymo šuo ir australų trumpauodegis aviganis.[1]

Australijos ganymo šunų veisimui daug įtakos turėjo Robertas Kaleskis. 1903 metais jis parašė pirmąjį šios veislės standartą.[2]

Temperamentas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir daugelis darbinių šunų, Australijos ganymo šunys pasižymi didele energija, veiklumu ir yra labai nepriklausomi. Tai vieni protingiausių ir paklusniausių šunų, kurie yra besąlygiškai atsidavę savo šeimai. Šie šunys labai brangina praleistą laiką su žmonėmis ir neturėtų būti palikti vieni ilgam laikui, nes jiems gali atsirasti išsiskyrimo nerimas, kuris beveik visada pasireiškia destruktyviu elgesiu. Australijos ganymo šunims reikia daug veiklos, jie nuolat turi būti protiškai ir fiziškai aktyvūs, todėl šie šunys dažnai dalyvauja šunų sporto varžybose, mokosi įvairių triukų ir bendro paklusnumo. Jie atsargūs su nepažįstamaisiais ir nepažįstamose situacijose, todėl būtina ankstyva socializacija ir dresūros pagrindai. Ganymo šunys nuožmiai apsaugo tai, ką jie suvokia kaip savo, o neturėdami tinkamo pasirengimo ir socializacijos, jie gali bandyti patys nuspręsti, ar su žmogumi, šunimi ar daiktu reikia elgtis draugiškai, ar kaip su grėsme.[3] Tinkamai dresuojamas gali būti puikiu namų sargu. Puikiai sutaria su šiek tiek vyresniais vaikais, o mažuosius, kurie mėgsta lakstyti ir triukšmauti, gali paganyti. Greitai reaguoja į šeimininko emocijas, todėl gali jį ginti ir be komandos. Šie šunys buvo veisiami tam, kad varytų gyvulius žnaibydami jiems kojas, taigi, jeigu su šunimi elgiamasi šiurkščiai, jis gali įkasti. Paprastai ganymo šunys be reikalo neloja, tačiau kartais taip bando atkreipti šeimininkų dėmesį. Jų lojimas aukšto tono, intensyvus. Taip pat lojimas gali būti nuobodulio, liūdesio ženklas.[4] Jie sutaria su pavieniais, pažįstamais šunimis, bet didelė šunų grupė gali sukelti agresiją.[5][6]

Veislės apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinės spalvos

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šios veislės šunys yra tvirto sudėjimo, raumeningi. Kaukolė plati, su nedideliu įlenkimu tarp ausų. Snukis vidutinio ilgio, ausys nutolusios viena nuo kitos, gali būti nedidelės arba vidutinio dydžio, jų galiukai smailėjantys. Kaklas ir pečiai raumeningi, priekinės kojos tiesios ir lygiagrečios. Uodega gana ilga, kabanti žemai. Akys ovalo formos, tamsios, žvilgsnis visada budrus.[7]

Dydis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Australijos ganymo šunys priskiriami vidutinio dydžio šunų grupei.[7]

Patelės aukštis ties ketera 43–48 cm., svoris 16–21 kg. Patino aukštis ties ketera 46–51cm., svoris 18–23 kg.[8]

Kailis ir spalva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šių šunų kailis tiesus, šiurkštokas, vidutinio ilgio, pavilnė – trumpa ir labai tanki. Kailis yra maždaug 2,5–4 cm ilgio, trumpas ant galvos ir ilgesnis pilvo srityje ir už kojų.

Kailio spalva – mėlyna su juodomis, rudomis ar raudonomis dėmėmis ant kaktos. Taip pat galima ir raudona kailio spalva su mėlynomis, juodomis bei rudomis dėmėmis. Be pagrindinės spalvos turi keletą vientisos ar beveik vientisos spalvos dėmių. Dažniausiai pasitaiko kaukės ant vienos ar abiejų akių, baltas uodegos galiukas, dėmė uodegos pagrinde.[5][9]

Šuo su "kauke"

Šuniukai gimsta balti (išskyrus bet kokius vienspalvius kūno ar veido ženklus), o raudoni arba mėlyni plaukai pradeda augti maždaug 3 savaičių amžiaus.[10]

Dviejų savaičių šuniukai

Priežiūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastai šios veislės šunys šeriasi sezoniškai – rudenį ir pavasarį. Šiuo laikotarpiu kailį rekomenduojama šukuoti kasdien, kitais metų laikais – kelis kartus per savaitę. Maudyti reikėtų tada, kai kailis labai susitepa ar nuo jo sklinda nemalonus kvapas, tačiau persistengti tikrai nereikia. Kaip ir su kitais šunims, reguliarus dėmesys nagams, ausims ir dantims padės išvengti sveikatos problemų.[11]

Sveikata[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Australų ganymo šunys yra labai ištverminga veislė, susidurianti su nedaugeliu sveikatos problemų. Vidutiniškai gyvena 13 – 15 metų.[12] Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, jiems gali išsivystyti paveldimų regos sutrikimų ar klubo displazija, kuri pasitaiko retai. Šie šunys turi recesyvinius alelius, kurie kailyje ir odoje gamina baltą spalvą ir yra susiję su įgimtu paveldimu kurtumu, kuris pasireiškia maždaug 5% jų.[13] Trisdešimt metų trukęs veterinarijos koledžų Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje tyrimas parodė, jog lūžiai, šlubavimas ir kryžminių raiščių plyšimas yra dažniausiai pasitaikančios Australijos ganymo šunų ligos.[5][14]

Australijos ganymo šunys yra labai tolerantiški skausmui – net ir susižeidus, šuns elgesys ne visada tai išduoda, jie ir toliau gali išlikti aktyvūs, kaip ir buvo prieš tai.[11]

Treniravimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sporto varžybos

Šios veislės šunys yra konkurencingi ir tinkamai motyvuojant gerai reaguoja į mokymą. Taip pat yra gerai žinomi dėl savo intelekto ir noro dirbti bei vertinami už atletiškumą ir sprendimų priėmimo įgūdžius. Kaip ir kitos darbinės veislės, ganymo šuo yra protingas ir jautrus; abu šie bruožai gali tapti pranašumu treniruotėse, kai naudojama struktūruota, įvairi programa, tačiau gali sukelti nepageidaujamų rezultatų, jei dresūra nėra nuosekli arba yra monotoniška ir nuobodi šuniui.[15] Standartinių šunų dresuotojas Scott Lithgow rekomenduoja dresūrą paversti žaidimu, kad ganymo šuo sužinotų, jog paklusnumas sukelia malonumą. Kadangi jie buvo veisiami ganyti užsispyrusius galvijus, bet neatsitraukti, jų paklusnumą ir našumą geriausia pasiekti naudojant pozityvius mokymo metodus, o ne pasenusius dominavimo metodus. Daugelis natūralių šių šunų elgesio ypatumų yra nepageidaujami: lojimas, kramtymas, vijimasis, kasimas, teritorijos gynimas ir kulnų žnaibymas, todėl dresūra apima pagalbą šuniui pasirenkant gyvenimo būdą, kuris labai skiriasi nuo jo protėvių gyvenimo būdo.[16]

Kadangi Australijos ganymo šunys linkę ilgai gyventi, jie bręsta vėlai. Nuolatinė socializacija su skirtingais šunimis ir žmonėmis, taip pat jaunų šuniukų mokymas dažnai reikalauja ypatingai daug pastangų per pirmuosius dvejus šuns gyvenimo metus.[3]

Veiklos reikalavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Australijos ganymo šuo kartais naudojamas avių ganymui

Nors kiekvieno šuns asmenybė ir poreikiai yra unikalūs, Australijos ganymo šunys yra labai protingi, daug energijos turintys šunys, geriausiai tinkantys aktyviems žmonėms, kurie dresūrą ir darbą su šuniu laiko gyvenimo būdu. Paprastas pasivaikščiojimas po apylinkes netenkins ganymo šuns, jam reikia vietos išsilakstymui, o protinės treniruotės yra tokios pat svarbios, kaip fizinis krūvis. Jeigu šuniui nebus suteikta tai, ko jam reikia, jis gali susigalvoti sau veiklos, dažniausiai destruktyvios. Rekomenduojama daug laiko skirti tokioms veiklomis, kaip daiktų atnešimas, frizbis, paklusnumas ir judrumas.[3][17]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Australijos ganymo šuo“, Šunų veislės.lt
  2. Walsh, G. P. (2006), Kaleski, Robert Lucian (1877–1961), Australian Dictionary of Biography Online.
  3. 3,0 3,1 3,2 "Living with an acd.", Australian cattle dog rescue association.
  4. Dehasse, Joel (1994). "Sensory, emotional, and social development of the young dog". The Bulletin for Veterinary Clinical Ethology. 2 (1–2): 6–29.
  5. 5,0 5,1 5,2 "Australian cattle dog." Dogtime.com
  6. „Australian cattle dog“ (Video). Dogs 101. Animal Planet.
  7. 7,0 7,1 "ANKC Breed Standard for the Australian Cattle Dog". Australian National Kennel Council. 2009-12-14.
  8. Australian cattle dog. American kennel club.
  9. Federation cynologique internationale. (2012). "Australian cattle dog.", 287, 2-8.
  10. "Is an Australian cattle dog right for your family?" Greencross vets.
  11. 11,0 11,1 "Australų bandganis (Australian Cattle Dog, Blue Heeler)." Patarimupasaulis.lt
  12. Kennel Club (2004). "Pure-bred Dog Health Survey" Archyvuota kopija 2013-08-13 iš Wayback Machine projekto.. British Small Animal Veterinary Association Scientific Committee.
  13. Petersen-Jones, Simon M. (2003). "Progressive Retinal Atrophy: an overview". World Congress of the World Small Animal Veterinary Association.
  14. Dorn, C. Richard (2002). "Canine Breed-Specific Risks of Frequently Diagnosed Diseases at Veterinary Teaching Hospitals." American Kennel Club. 1–27.
  15. Schwartz (2009). Australian Cattle Dog: A Comprehensive Guide to Owning and Caring for Your Dog. Fryholdas: Kennel Club Books. 78–102 psl.
  16. Schwartz (2009), 78–102 psl.
  17. Holmes, John; Holmes, Mary (1993). The Complete Australian Cattle Dog. New York, NY: Simon and Schuster