Ausies kaušelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žmogaus ausies kaušelis: Vijoklis (Helix); Priešvijoklio kojytės (Crural of antehelix); Valtelė (Tubercle); Priešvijoklis (Anehelix); Kriauklės įduba ir ertmė (Concha – cymba – cavum); Prieškrimslis (Antitragus); Vijoklio kojytė (Crus of helix); Krimslys (Tragus); Kaušelio skiltelė (Lobule).

Ausies kaušelis (lot. Auricula) – išorinės ausies dalis, kuri surenka ir nukreipia garso bangas į išorinę klausomąją landą.

Ausies kaušelio išorinė sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Šoninis ausies kaušelio paviršius netaisyklingai įgaubtas, truputį palinkęs į priekį, su daugeliu iškilimų ir įdubimų. Jo iškilus laisvasis kraštas vadinamas vijokliu (lot. Helix). Vijoklio užpakalinės dalies viršuje yra nedidelis ausies kaušelio gumburėlis (lot. Tuberculum auriculare), kuris ryškesnis būna vaisiaus ausyje. Lygiagrečiai su vijokliu ir į priekį nuo jo yra kitas išlenktas iškilimas - priešvijoklis (lot. Antihelix). Viršuje jis pasidalija į dvi priešvijoklio kojytes (lot. Crura antihelicis), kurios apsupa įdubusią trikampę duobę (lot. Fossa triangularis). Išlenktas įdubimas tarp vijoklio ir priešvijoklio yra vadinamas valtele (lot. Scapha). Priešvijoklis riboja gilią, plačią ausies kaušelio kriauklę (lot. Concha auriculae), kurią iš dalies padalija priekinė vijoklio dalis, vijoklio kojytė (lot. Crus helicis); virš kojytės yra kriauklės įduba (lot. Cymba conchae), po ja - kriauklės ertmė (lot. Cavum conchae). Apačioje vijoklio kojytės ir į priekį nuo kriauklės yra mažas išlenktas iškilimas - kramslys (lot. Tragus) atsuktas atgal ir iš dalies uždengiantis išorinės klausomosios landos angą. Prieš krimslį, atskirtas nuo jo tarpkramslinės įlankos (lot. Incisura intertragica), yra prieškramslis (lot. Antitragus). Po prieškramsliu yra kaušelio skiltelė (lot. Lobulus auriculae). Ji sudaryta iš skaidulinio ir riebalinio audinių ir yra minkšta, o didžioji ausies kaušelio dalis kieta dėl ją sutvirtinančios elastinės kremzlės. Prie galvos esančiame ausies kaušelio paviršiuje yra iškilimai, atitinkantys jo šoninio paviršiaus įdubas, todėl atitinkamai vadinami, pvz., kriauklės iškiluma (lot. Eminetia conchae), valtelės iškiluma (lot. Eminetia scaphae) ir kt.

Ausies kaušelio vidinė sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Kaušelio kremzlė[taisyti | redaguoti kodą]

Elastinę kaušelio kremzlę (lot. Cartilago auriculae) dengia oda, o raumenys ir raiščiai prisitvirtina prie aplinkinių kūno dalių; ji nenutrūkstamai pereina į išorinės klausomosios landos kremzlę. Priekyje, kur vijoklis kyla aukštyn, yra mažas kremzlinis išsikišimas - vijoklio dyglys (lot. Spina helicis); jo kitas galas apačioje pasibaigia vijoklio uodega (lot. Cauda helicis). Kaušelio oda plona, prigludusi prie kremzlės, su plaukeliais ir riebalinėmis liaukomis, kurių daugiau yra kriauklėje ir valtelėje. Ant kramslio, prieškramslio ir tarpkramslinėje įlankoje augantys plaukai yra tvirti ir gausūs, ypač vyresnio amžiaus vyrų. Kaušelio oda nenutrūkstamai pereina į išorinės klausomosios landos odą.

Kaušelio raiščiai[taisyti | redaguoti kodą]

Ausies kaušelio raiščius (lot. ligg. auricularia), galima suskirstyti į dvi grupes: išorinius ir vidinius. Išoriniai raiščiai - priekinis ir užpakalinis ausies kaušelio raiščiai (lot. ligg. auriculare anterius et posterius) pritvirtina ausies kaušelį prie smilkinkaulio. Vidiniai – sujungia įvairias kremzlės dalis.

Kaušelio raumenys[taisyti | redaguoti kodą]

Skiriamos dvi ausies kaušelio raumenų (lot. Musculi auriculares) grupės: išoriniai, sujungiantys kaušelį su kaukole bei oda ir judinantys jį visą, ir vidiniai, jungiantys kaušelio dalis.

Išoriniai kaušelio raumenys[taisyti | redaguoti kodą]

Prie išorinių kaušelio raumenų priskiriami priekinis ir viršutinis ir užpakalinis ausies raumenys (lot. mm. auricularis anterior, superior et posterior). Priekinis ausies raumuo, mažiausias iš trijų – plona vėduoklė blyškių skaidulų, prasidedančių nuo šoninio antgalvinės sausaplėvės (lot. Aponeurosis epicranialis) krašto ir susieinanančių prisitvirtinti prie vijoklio dyglio. Viršutinis ausies raumuo, didžiausias iš trijų, taip pat plonas ir vėduoklės formos ir konverguoja nuo antgalvinės sausplėvės iki ausies kaušelio galvinio paviršiaus viršutinės dalies. Užpakalinį ausies raumenį sudaro du ar trys pluošteliai tarp smilkinkaulio speninės ataugos ir kriauklės iškilumos. Žmogaus ausį šie raumenys gali judinti labai menkai: priekinis traukia ausies kaušelį į priekį ir aukštyn; viršutinis truputį pakelia; užpakalinis traukia ausį į užpakalį.

Vidiniai kaušelio raumenys[taisyti | redaguoti kodą]

Prie vidinių raumenų priskiriami didysis ir mažasis vijoklio raumenys (lot. mm. helicis major et minor), krimslio ir prieškrimslio raumenys (lot. mm. tragicus et antitragicus), skersinis ir įstrižinis ausies kaušelio raumenys (lot. mm. Transversus et obliquus auriculae). Ausies kaušelio formą jie gali keisti minimaliai, jei iš viso gali keisti žmogaus ausyje. Tačiau tam tikri individai gali keisti išorinės ausies formą ir padėtį. Ausies kaušelio raumenis invertuoja veidinis nervas.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • R. Stropus, V. Vaičekauskas, J. Tutkuvienė, N. Paužienė, D.H. Pauža, A. Dabužinskienė, V. Gedrimas, V. Aželis, G. H. Schumacher, „Žmogaus anatomija 2“, „KMU leidykla“, Kaunas, 2007 m., (380 psl.) ISBN 978-9955-15-099-2