Sraigė (organas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Sraigė (lot. Cochlea) – vidinės ausies dalis, kurioje vyksta bangų dažnio registracija, visa gauta informacija klausos nervu perduodama į pailgosiose smegenyse esančius klausos branduolius.

Ausies sraigė

Sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sraigė yra kūgio formos, beveik horizontali ir sudaro priekinę labirinto dalį prieš prieangį. Sraigės pamatas (lot. Basis cochleae) atsisukęs į vidinę klausomosios landos pusę ir perforuotas gausiomis skylutėmis, kuriomis eina klausos nervo skaidulos.Sraigės viršūnė (lot. Cupula cochleae) nukreipta į būgninės ertmės labirintinę sieną. Sraigės ašis yra statmena smilkinkaulio piramidės ašiai.

Sraigės aukštis – apie 5 mm, o plotis ties pamatu – apie 9 mm. Ją sudaro: 1) kūgio formos centrinė ašis – sraigės ritė; 2) Apie ritę nuo pamato iki viršūnės spirale apsisukęs spiralinis sraigės kanalas; 3) plona kaulinė spiralinė plokštelė, išsikišanti nuo ritės ir, atkartodama kanalo apvijas, iš dalies padalijanti jį į du mažesnius kanalėlius. Gyvame kūne nuo laisvojo spiralinės plokštelės krašto iki išorinės kanalo sienos nusitęsia jungiamojo audinio pamatinė plokštelė ir visiškai padalija kanalą į laiptus, kurie, tiesiogiai pereidami vienas į kitą, susisiekia sraigės viršūnės anga (lot. Helicotrema cochleae).

Sraigės ritė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sraigės skersinis pjūvis

Sraigės ritė (lot. Modiolus cochleae) – centrinė sraigės atrama. Ritės pamatas (lot. Basis modioli) atsisukęs į vidinės klausomosios landos dugną ir perforuotas gausiomis angutėmis, nuo kurių išilgai ritės ašies nusitęsia ploni pailgieji ritės kanalai (lot. Canales longitudinales modioli). Kanalais eina klausos nervo šakos. Gležna kaulinė spiralinė plokštelė (lot. Lamina spiralis cochleae) atsikiša nuo ritės ir, atkartodama kanalo apvijas, nusitęsia nuo pamato iki viršūnės. Pailgieji ritės kanalai vienas paskui kitą užlinksta kaulinės plokštelės link. Ties plokštelės pritvirtintu kraštu jie praplatėja ir susilieję suformuoja spirale susisukusį ritės spiralinį kanalą (lot. Canalis spiralis mondioli), kuriame išsidėsto juntamasis sraigės spiralinis mazgas (lot. Ganglion spirale cochleae). Už praplatėjimų, sudarančių ritės spiralinį kanalą, pailgieji ritės kanalai nusitesia iki spiralinės plokštelės laisvojo krašto.

Spiralinis sraigės kanalas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Spiralinis sraigės kanalas (lot. Canalis spiralis cochleae) apsisuka apie ritę du ir tris ketvirtąsias karto. Jis yra apie 30 mm ilgio ir palengva plonėdamas nusitęsia nuo pagrindo iki viršūnės; pradžioje kanalo skersmuo yra apie 3 mm. Kanalo pagrinde yra trys angos: 1) būgno laiptas atsiveria į būgninę ertmę sraigės langeliu, sveikame kūne uždengtu antrinio būgnelio; 2) elipsės formos prieangio langelis sujungia prieangio laiptą su prieangiu; 3) trečia anga prasideda siauras, piltuvo formos sraigės vandentiekio latakas (lot. Aqueductus cochleae) atsiveriantis smilkinkaulio piramidės vidiniame paviršiuje. Juo eina smulki vena ir būgninio laipto perilimfa susisiekia su povoratinkline ertme.

Sraigės kanalo pjūvis

Kaulinė spiralinė plokštelė (lot. Lamina spiralis ossea) yra kaulinis ritės iškyšulys, pasuktas į kanalą. Kaip ir kanalas, ji apsuka ritę du ir tris ketvirtąsias karto. Išsikišusi per pusę kanalo spindžio, plokštelė iš dalies padalija jį į du mažesnius kanalėlius: viršutinį prieangio laiptą (lot. Scala vestibuli) ir apatinį būgno laiptą (lot. Scala tympani). Sraigės viršūnėje ji pasibaigia spiralinės plokštelės kabliuku (lot. Humulus laminae spiralis).

Kaulinio labirinto ertmes, arba perilimfinį tarpą (lot. Spatium perilymphaticum) iškloja antkaulis, iš vidaus padengtas perilimfinių ląstelių sluoksniu. Jų sluoksnis taip pat dengia plėvelinio labirinto išorinį paviršių. Mezoderminės kilmės, panašių į fibroblastus perilimfinių ląstelių forma įvairiose labirinto dalyse labai skiriasi. Ten, kur perilinfinis tarpas yra siauras (pvz., svaigės vandentiekio latake), ląstelės būna žvaigždės formos, o jų plonos ataugos susikryžiuodamos nusidriekia per jį, padalydamos į įvairios formos ir dydžio susijungiančius tarpląstelinius plyšius, pripildytus perilimfos. Tačiau ten, kur tarpas yra platus (pvz., būgno ir prieangio laiptuose arba prieangyje), perilimfinės ląstelės yra plokščios ir primena plokščiąjį epitelį.

Perilimfa (lot. Perilympha) savo sudėtimi primena smegenų skystį ir gal būt prisipildo iš povoratinklinės ertmės per sraigės vandentiekio lataką. Nei perilimfos gamyba, nei jos pašalinimas šiuo metu nėra visiškai aiškūs, tačiau didžioji jos dalis, matyt, yra kraujo plazmos filtratas iš kapiliarų, esančių po perilimfinėmis ląstelėmis.

Plėvelinis labirintas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klausos ir pusiausvyros jutimo organas su lotyniškais pavadinimais

Plėvelinis labirintas (lot. Labyrinthus membranaceus) yra kaulinio labirinto viduje ir maždaug atitinka jo konfigūraciją, tik yra daug mažesnis. Plėvelinį labirintą pripildo skystis – endolimfa (lot. Endolympha). Jis skirstomas į prieangio ir sraigės labirintus.

Sraigės labirintas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sraigės labirintą (lot. Labyrinthus cochlearis) sudaro plėvinis sraigės latakas (lot. Ductus cochlearis) einantis palei išorinę kaulinės sraigės sieną. Stogas skiria sraigės lataką nuo prieangio laipto, todėl vadinamas prieangine siena (lot. Paries vestibularies). Ją sudaro prieanginė plėvė (lot. Membrana vestibularis) nusidriekusi nuo spiralinės plokštelės antkaulio iki sraigės išorinės sienos.

Sraigės latako išorinę sieną sudaro spiralinis raikštis (lot. Ligamentum spirale) – sustorėjąs kaulinės sraigės vidinio paviršiaus antkaulis, kurio vidinėje pusėja yra specializuotas kraujagyslinis ruoželis (lot. Stria vascularis).

Sraigės latako dugną sudaro kaulinės spiralinės plokštelės kraštas ir pamatinė plokštelė (lot. Lamina basilaris), nusitęsusi nuo kaulinės plokštelės iki išorinės sienos, kur prisitvirtina prie pamatinės skiauterės. Dugnas skiria sraigės lataką nuo būgno laipto ir vadinamas būgnine siena (lot. Paries tympanicus). Ant būgninės dalies sienos vidinio paviršiaus yra labai specializuota struktūra – spiralinis organas (lot. Organum spirale), kuriame išsidėstę klausos jutimo receptoriai.

Sraigės latakas yra įsiterpęs tarp prieangio ir būgno laiptų, todėl dar vadinamas viduriniu laiptu (lot. Scala media). Sraigės latako galai yra uždari: vienas tvirtinasi ties sraigės viršūnės anga, o kitas yra prieangio sraigės kišenėje. Plonas, trumpas jungiamasis latakas (lot. Ductus reuniens), sujungia apatinę sraigės latako dalį su apvaliuoju maišeliu. Sraigės lataką, kaip ir kitas plėvinio labirinto dalis, pripildo endolimfa.

Prieanginė plėvė sudaryta iš dviejų sluoksnių plokščiojo epitelio. Prieanginės plėvės epitelis, nukreiptas į sraigės latako pusę, dalyvauja gaminant endolimfą.

Sraigės latako išorinės sienos spiralinis raištis, yra sustorėjąs kaulinės sraigės vidinio paviršiaus antkaulis. Išorinė jo dalis sudaryta iš tankaus kolageninio audinio. Vidinę spiralinio raiščio pusę sudarantis kraujagyslinis ruoželis – ypatingas vaskuliarizuotas daugiasluoksnis epitelis (vienintelė organizmo vieta, kur epitelyje matyti kraujo kapiliarai), dalyvaujantis pernešant jonuo ir palaikantis neįprastą endolimfos jonų pusiausvyrą.

Garso dažnio sklidimas ištiestoje sraigėje

Pamatinė plokštelė tęsiasi nuo kaulinės spiralinės plokštelės iki pamatinės skiauterės. Jos ilgis – api 35 mm; plotis ties pagrindu – 0,21 mm, o ties viršūne padidėja iki 0,36 mm (dėl kaulinės spiralinės plokštelės susiaurėjimo ir pamatinės skiauterės suplonėjimo). Pamatinė plokštelė sudaryta iš specializuoto jungiamojo audinio. Ją sudaro apie 20 000 stygų, išsidėsčiusių lygiagrečiai viena kitai, bet statmenai latakui ir ilgėjančių sraigės viršūnės link (t. y. stygų ilgis atitinka pamatinės plokštelės plotį). Priešingai ilgiui, stygų skersmuo nuo 1,5μm ties pagrindu mažėja iki 0,5μm viršūnėje. Dėl to, konkreti pamatinės plokštelės sritis, atitinkanti skirtingo ilgio ir tamprumo stygas, maksimaliai vibruoja, tai priklauso nuo garso dažnio. Apatinis pamatinės plokštelės paviršius yra padengtas gausiai vaskuliarizuotu jungiamuoju audiniu ir perilimfinėmis ląstelėmis.

Sraigės latako epitelis, esantis ant pamatinės plokštelės viršutinio paviršiaus yra sustorėjąs, nes šioje vietoje yra klausos organo receptorius. Jis vadinamas spiraliniu organu (lot. Organum spirale), nes išsidėsto per visą sraigės latako ilgį, ir dėl to trimatė jo struktūra yra 31,5 mm ilgio spirale susisukus epitelio raukšlė. Epitelis sudarantis spiralinį organą, labai sudėtingas, bet iš esmės jį galima suskirstyti į juntamąsias ir atramines ląsteles.

Atraminės ląstelės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atraminės ląstelės skirstomos į ribinius, falanginius ir stulpinius epiteliocitus. Atsižvelgiant į vietą kiekvienoje grupėje, skiriami vidiniai ir išoriniai epiteliocitai. Visos atraminės ląstelės guli ant pamatinės plokštelės, o viršutiniais galais siekia laisvąjį epitelio kraštą. Gausūs jungčių kompleksai falanginių ir stulpinių epiteliocitų viršutinius galus sujungia į tinklinę membraną (lot. Membrana reticularis), kuri šviesesniu mikroskopu matoma kaip ištisinė plona plėvelė. Laisvieji plaukuotųjų epiteliocitų galai pralenda pro tinklinės membranos angutes, o ilgiausieji plaukeliai sąveikauja su visą organą dengiančia dengiamąja membrana (lot. Membrana tectoria).

Juntamosios ląstelės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plaukuotieji juntamieji epiteliocitai yra tikros juntamosios receptorinės ląstelės. Jų laisvieji galai pasibaigia 50–100 eilėmis išsidėsčiusių blakstienėlių; apatiniai galai, kuriuose yra didelis branduolys, siekia maždaug vidurį spiralinio organo storio; čia su jais sinapses sudaro sraigės nervo skaidulos. Plaukuotieji epiteliocitai, priešingai nei atraminiai, nesiekia pamatinės plokštelės, o guli ant falanginių epiteliocitų. Juntamieji epiteliocitai pagal išsidėstymą skirstomi į vidinius ir išorinius. Jie pakrypę vieni į kitus ir turi struktūrinių bei intervacijos ypatumų.

Vidiniai plaukuotieji juntamieji epiteliocitai, kurių yra 3 500, išsidėsto viena eile. Jų laisvieji galai pasibaigia maždaug 50 blakstienėlių, kurių ilgiausios gali siekti dengiamąją membraną.

Išorinių plaukuotųjų juntamųjų epiteliocitų yra 12 000, išsidėsčiusių 3 – 5 taisyklingomis eilėmis. Laisvuosiuose kiekvienos ląstelės galuose yra 100 stereocilijų, išsidėsčiusių V arba W formos eilėmis ir sutvirtintų tarpusavyje viršūniniais siūlais. Skirtingai nei vidinių, išorinių epiteliocitų ilgiausios blakstienėlėse yra akivaizdžiai įsiterpusios į dengiamąją membraną.

Dengiamoji membrana yra želatininės, homogeniškos, bestruktūrės baltyminės medžiagos ir lyg stogelis uždengia vidinę spiralinę vagelę ir spiralinį organą.

Garso bangų sklidimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Garso bangos veikdamos būgnelį, sukelia klausomųjų kauliukų judėjimą. Būgnelio ir kilpos pamato didelis plotų skirtumas garantuoja veiksmingą mechaninių judesių perdavimą iš oro į vidinės ausies skysčius; kilpos pamato jėga į virpinamojo paviršiaus ploto vienetą yra 20 kartų didesnė. Kilpos vibracijos prieangio laipte sukelia to paties dažnio bangas. Vidinėje ausyje jos gali sklisti dviem keliais: 1) bangos gali eiti prieangio laiptu į jo galą, aplenkti pamatinę plokštelę per sraigės viršūnės angą, grįžti būgno laiptu ir užgesti sraigės langelyje, uždengtame antriniu būgneliu, kuris išlinksta į vidurinės ausies pusę; 2) tačiau reikšmingiausi slėgio pokyčiai perduodami per prieanginę plėvelę ir pamatinę plokštelę, privesdami jas įlinkti būgno laipto link. Šis slėgio pokytis sraigės langelyje taip pat sukelia išorėn nukreiptus antrinio būgnelio svyravimus, nuslopinančius sklindančią bangą. Spiralinis organas ir dengiamoji membrana yra prisitvirtinę sraigės viduryje. Išsilenkiant pamatiniai membranai, dengiamoji membrana lieka stabili, plaukuotieji epiteliocitai juda jos atžvilgiu, o blakstienėlės palinksta. Lenkiantis blakstienėlėms, plaukuotuosiuose epiteliocituose kyla repcetorinis potencialas, kuris dirgina aferentines klausos nervo skaidulas.

Gebėjimas skirti skirtingo dažnio bangas priklauso nuo pamatinės plokštelės pločio ir standumo įvairiose sraigės vietose. Ties prieangio langeliu, kur pamatinė plokštelė yra siaura ir standi, ją paveikti gali tik aukšto dažnio bangos; veikiant žemo dažnio bangoms, pamatinė plokštelė įlinksta sraigės viršūnėje, kur ji yra plačiausia ir ploniausia. Taigi skirtingi dažniai registruojami skirtingose sraigės dalyse: 20 000 Hz dažnis apatiniame sraigės vingyje, o 20 Hz – viršutiniame vingyje. Toks erdvinis išdėstymas yra klausos sistemos tonotopinės organizacijos pagrindas.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • R. Stropus, V. Vaičekauskas, J. Tutkuvienė, N. Paužienė, D.H. Pauža, A. Dabužinskienė, V. Gedrimas, V. Aželis, G. H. Schumacher, „Žmogaus anatomija 2“, „KMU leidykla“, Kaunas, 2007 m., (393–403 psl.) ISBN 978-9955-15-099-2