Aukštųjų Rusokų pilkapynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Aukštųjų Rusokų pilkapynas
Aukstuju rusoku pilkapynas2 2016.JPG

Aukštųjų Rusokų pilkapynas
Koordinatės
54°48′30″ š. pl. 25°12′08″ r. ilg. / 54.80833°š. pl. 25.20222°r. ilg. / 54.80833; 25.20222Koordinatės: 54°48′30″ š. pl. 25°12′08″ r. ilg. / 54.80833°š. pl. 25.20222°r. ilg. / 54.80833; 25.20222
Savivaldybė Vilniaus rajonas
Seniūnija Avižienių seniūnija
Plotas m
Naudotas I tūkstantmetis - II tūkstantmečio pradžia
Tirtas 19741977 m.
Registro Nr. AR1439 / 5649 / A1228 P

Aukštųjų Rusokų pilkapynas – pilkapynas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, Avižienių seniūnija, 1,2 km į pietus nuo Aukštųjų Rusokų kaimo, miške, 0,7 km į šiaurę–šiaurės vakarus nuo Riešės pralaidos kelyje Bendoriai-Gudeliai, 0,25 km į vakarus–šiaurės vakarus nuo Mažosios Riešės piliakalnio, vad. Batarėja ir 0,2 km į vakarus nuo kelio Bendoriai-Gudeliai, Vilniaus miškų urėdija Paežerių girininkijos Siviliškių miškas, 47 kvartalo šiaurės rytinė dalis ir į šiaurę nuo jos, Vilniaus miškų urėdija.

Pilkapynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilkapis

Aukštųjų Rusokų pilkapyne – 35 pilkapiai, iš jų 4 suardyti, 8 apardyti, išsidėstę grupėmis po 5-6, 8–9 m skersmens bei pavieniai 11–13 m skersmens, 1,0–1,5 m aukščio. 1974 m. Istorijos instituto archeologai (vadovė Regina Kulikauskienė) ištyrė 8 pilkapius. Pilkapyno pietrytinėje dalyje aptikta I tūkstantmečio pilkapių su akmenų vainikais, nedeginto (vyro) ir sudeginto mirusiojo kapas. Šiaurės rytų dalyje rasta tik sudegintų I tūkstantmečio antrosios pusės mirusiųjų kapų, įrengtų po pilkapio sampilu, vakarinėje – pilkapių be akmenų vainikų, kai kurie simboliniai – be kapų, tik su įkapėmis. Manoma, kad Aukštųjų Rusokų pilkapyne laidota iki II tūkstantmečio pradžios. Įkapės: geležinis ietigalis, pjautuvas, trinariai žąslai. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Regina KulikauskienėAukštųjų Rusokų pilkapynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 239 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]