Aušra Augustinavičiūtė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aušra Augustinavičiūtė
Aushra-photo.jpg
Aušra Augustinavičiūtė, 1964 m.
Gimė: 1927 m. balandžio 4 d.
netoli Kauno
Mirė: 2005 m. rugpjūčio 19 d. (78 metai)
Veikla: ekonomistė, sociologė, socionikos teorijos autorė.
Alma mater: Vilniaus universitetas

Aušra Augustinavičiūtė (gimė 1927 m. balandžio 4 d. – mirė 2005 m. rugpjūčio 19 d.) – ekonomistė, sociologė, socionikos teorijos autorė.

Gyvenimas ir mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Augustinavičiūtė gimė netoli Kauno. 1956 metais Vilniaus universitete baigė Ekonomikos fakultetą, kaip finansininkė. Po universiteto baigimo, ji dirbo Lietuvos Finansų ministerijoje, vėliau politinės ekonomikos dėstytoja įvairiuose institutuose Vilniuje.

Vėliau ji tapo sociologe. 1960 metais sociologija buvo naujovė Tarybų Sąjungoje. Stalino valdymo laikotarpiu šis mokslas buvo laikomas „buržuaziniu pseudomokslu“. Augustinavičiūtė studijavo šeimų santykius. Pagal Marksą, ekonomika buvo visų dalykų pamatas, įskaitant ir žmonių santykius. Augustinavičiūtė studijavo laimingas ir nelaimingas santuokas. Pradžioje ji pasitikėjo Marksu – studijavo ekonominius, socialinius ir kultūrinius faktorius, kurie veikė tas šeimas. Greitai ji suprato, kad to nepakanka. Buvo šeimų, kurios buvo „normalios“ iš ekonominės situacijos, kultūrinio lygio ir kitų faktorių, tačiau nelaimingos. Augustinavičiūtė taip pat ieškojo ir seksologinių faktorių, vėliau netgi išleisdama keleta publikacijų seksologijos tematika. Gilindamasi į laimingų ir nelaimingų šeimų priežastis, ji pradėjo gilintis į Platono, Eriko Berno, Ericho Fromo, Jakobo Moreno, Karlo Leonhardo, Ernesto Krečmerio ir daugelio kitų žymių veikėjų darbus. Daug psichologinės literatūros buvo išverstos į lietuvių kalbą iki 1940 metų, kuomet Lietuvą okupavo TSRS. Be to, tuo laikotarpiu, daug knygų iš vakarų spėjo atkeliauti į Lietuvos knygynus.

Augustinavičiūtė pradėjo studijuoti Sigmund Freud ir jo psichoanalizę, o po to ir Jungą bei jo tipologiją. Dar vėliau ji pradėjo gilintis į kitas, tuo metu žinomas, tipologijas ir lyginti jas su Jungo. Tačiau ji pastebėjo, kad visos šios teorijos yra ganėtinai subjektyvios ir chaotiškos, tad ji sugrįžo prie Jungo tipologijos, kuri jos manymu yra sisteminga ir logiška. Išnagrinėjusi tipologiją, Augustinavičiūtė pradėjo ją taikyti tyrinėjamoms šeimoms. Ji taip pat mėgino taikyti ir kitas teorijas tyrinėjamoms šeimoms, tačiau jos neparodė jokio reguliarumo. Sėkmingai taikydama Jungo tipologiją, ji tęsė mokslinius tyrinėjimus šioje srityje. 1980 m. ji drauge su savo studentais sukuria ir aprašo tarptipinių santykių lentelę, kurią išleidžia tuometiniame Lietuvos mokslo žurnale. Vėliau Augustinavičiūtė tęsė tyrinėjimus, plėtojo savo teoriją ir dėstė socionikos paskaitas Kijeve ir Maskvoje. Tačiau jos moksliniai darbai, išskyrus keletą, nebuvo išleisti dėl to meto cenzūros. Po 1990 m. socionikos teorija pamažu pradėjo plisti buvusioje Tarybų Sąjungoje ir už jos ribų.

Socionika apjungia K. G. Jungo tipologiją, Zigmundo Froido teoriją apie sąmonę ir pasąmonę bei Antonio Kepinskio informacinio metabolizmo teoriją.

Pati Augustinavičiūtė pagal socionikos tipologiją yra Intuityvi Loginė Ekstravertė, arba ENTp pagal MBTI (Myers-Briggs Type Indicator) klasifikavimą.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Аугустинавичюте А. Соционика: Введение / Сост. Л.Филиппов. - М.: ООО Фирма "Издательство АСТ"; СПб.: Terra Fantastica, 1998. - 448 c.
  • Аугустинавичюте А. Соционика: Психотипы. Тесты / Сост. Л.Филиппов. - М.: ООО Фирма "Издательство АСТ; СПб.: Terra Fantastica, 1998. - 416 c.
  • Kalbėk su manim. Asmenybes strukturos modeliavimus, analizė ir pritaikymas – sud. S. Pakalniškis – Vilnius: 2003.
  • Kalinauskas I. Instrumentinė socionika. 2005.
  • Sėkmės žemėlapis – sud. D. Budrikas. – Kaunas: „Lututė“, 2002.
  • Таланов В.Л., Малкина-Пых И.Г. Справочник практического психолога. – СПб.: Сова, М.: ЭКСМО, 2002. – 928 с.
  • Филатова Е.С. Соционика в портретах и примерах. – М., „Чёрная белка“, 2005. – 368 с.